„Aš apie Lietuvos visuomenę ne visada turiu tiek paaiškinimų, kiek mums dalykų paaiškino vaikai Jordanijoje. Yra nuostabu tokio amžiaus turėti tokį reflektyvumą, o tai, kaip jie atranda save, savo religiją ir savastį besikeičiančiame pasaulyje, yra labai stipru.“ Taip Jordanijoje, Amane šešis mėnesius savanoriavusi bei ten vaikus ir jaunimą anglų kalbos mokiusi Urtė Petrulytė pasakoja apie savo įspūdžius. Su Urte, kuri dar COVID-19 įkarštyje išvyko į Vidurio Rytus, pakalbėjome apie jos įspūdžius bei patirtį, Jordanijos vaikų ir jaunimo kasdienybę bei savanorystės svarbą ir vertę. Urtės savanorystės istorija liudija, jog atvirumas, kitų kultūrų pažinimas ir patyrimas bei akiračio plėtimas yra fundamentali darnumo suvokimo dalis.
Urtei Petrulytei (kairėje) įteikiamas appreciation sertifikatas (asmeninio archyvo nuotr.)
Kraustymasis į tolimą šalį nebuvo pirmas Urtei. Ji pasakoja, jog dar mokyklos laikais teko gyventi ir mokytis Taivane. „Praėjus keliems metams nuo to laiko, kada gyvenau Taivane, sumąsčiau, jog noriu vėl kažkur išvykti. Kaip tik tuo metu mano draugas darė pristatymą Vystomojo bendradarbiavimo platformos renginyje, kurio metu sužinojome, kad yra galimybė išvažiuoti savanoriauti arba į Palestiną, arba į Jordaniją. Kažkiek laiko juokavę, jog keliausime į Vidurio Rytus, galų gale užpildėme paraiškas bei perėjome atrankas.“
Tačiau kelionės planus Urtei sujaukė ir nežinomybės įnešė prasidėjusi COVID-19 pandemija. „Mano pokalbis dėl savanorystės įvyko dvi dienas prieš tai, kada viskas prasidėjo užsidarinėti. Tuo metu jau galvojome, kad niekur nebeišvažiuosime, nes visi planai nusikėlinėjo. Turėjome išvažiuoti vienu metu, tačiau galų gale į Jordaniją išskridome kone po metų, kovo mėnesį“, – dalinasi Urtė. Ji pabrėžia, kad pasaulį užklupusi pandemija sukėlė itin daug nežinomybės: „iki paskutinės minutės nežinojome, ar išskrisime. Atrodo, jog viską planavome, daug darėm, tačiau nežinojome, ar galų gale pasieksime tą šalį, tai su dideliais nuotykiais krovėmės daiktus į Jordaniją, net nežinodami, ar tikrai išvyksime.“
Jordanija (asmeninio archyvo nuotr.)
Jordanija yra monarchinė valstybė, kurios laisvės indeksas yra itin žemas
Kultūriniai bei politiniai kontekstai skiriasi nuo lietuviškų ir vakarietiškų apskritai. Urtė pastebi, jog „valdžios kritikos klausimu Jordanija yra itin griežta – papeikti valdžios iš esmės negalima net Facebooke.“
Per pusę metų, praleistų Jordanijoje, Urtei labiausiai į atmintį įsirėžė pora įvykių: „pirmas momentas, kuris labai įsiminė, tai buvo mus pasiekusi žinia, kad karalius įkalino savo brolį, nes šis galimai ruošėsi daryti perversmą. Įtarėme, jog gali kažkas atsitikti, tačiau yra sunku, kai nesi informuotas apie tokius įvykius, apie kuriuos nerašo net vietinė žiniasklaida. Tačiau, kai turi pažįstamų vietinių, gali išsiklausinėti ir jie daugmaž atsako. Ten niekas, aišku, garsiai nekalba, bet visi žino.“
Urtė taip pat pasakoja, kad tuo metu, kada savanoriavo Jordanijoje, Izraelis pradėjo vykdyti plataus masto atakas Palestinoje, kurios Jordanijoje sukėlė protestų bangą. „Pirmą kartą po daug metų visai dienai buvo atjungta elektra. Tai buvo penktadienis, o pandemijos metu Jordanijoje buvo komendanto valandos ir penktadieniais negalėdavai išeiti iš namų. Po to paaiškėjo, kad kaip tik tą dieną turėjo vykti labai didelis protestas, kurio metu nuo sienos iki Amano centro turėjo važiuoti automobilių kolona. Negaliu patvirtinti to, bet daug žmonių kalbėjo, jog elektra buvo atjungta, kad protestuotojai degalinėse negalėtų gauti degalų.“
Dykuma Jordanijoje (asmeninio archyvo nuotr.)
Sulaužytos išankstinės nuostatos
Urtė taip pat pokalbio metu atkreipė dėmesį ir į hidžabų temą: „ką man buvo labai sunku suprasti, ką džiaugiuosi suvokusi ir dabar visada stengiuosi iškomunikuoti, tai yra hidžabų klausimas. Ką pastebiu, tai, kad matydami kaip Irane deginami hidžabai, mes nežinome visų kultūrinių aspektų ir iš karto susiejame šią aprangos dalį – religinį simbolį – su priespaudomis. Kas iš esmės nėra tai, ką maniau. Visada galvoje buvau labai aiškiai suklasifikavusi, kad jeigu moteris religinga – ji nešioja hidžabą. O aš Jordanijoj turėjau draugių ir pažįstamų, kurios hidžabus nešiojo, kada norėjo. Tai iš tiesų buvo nemenkas atradimas, po kurio turėjo pasikeisti tam tikras mano mąstymas.“
Asmeninio archyvo nuotr.
Galimybė dalintis prasmingomis žiniomis su kitais
Savanoriaudama Jordanijoje Urtė mokė vietinius vaikus ir jaunimą anglų kalbos. Ji pasidalino, kad teko darbuotis įvairiose organizacijose ir skirtinguose Amano rajonuose: „pakeitėme tris ar keturias organizacijas per visą savanorystės laikotarpį, kurios buvo labai skirtingos – nuo turtingesnio rajono ir mažų vaikų iki itin sekuliaraus rajono ir jaunimo, kur turėdavome atskirti merginas ir vaikinus, jog šie neprasilenktų eidami iš pamokų.
Visur mokydami anglų kalbą stengėmės mokyti ir bendrinių dalykų – žaisdavom komandinius žaidimus, sugalvodavome interaktyvių veiklų bei visuomet bandydavome išsiaiškinti, kas jiems yra įdomu.
Man, ko gero, įdomiausia patirtis buvo Šiaurės Amane, netoli kur mes gyvenome, įsikūrusioje religinėje organizacijoje, kurioje teko bendrauti su jaunų merginų iki 30 metų grupe. Tai buvo labai įdomu, nes jos panašaus amžiaus, tačiau visiškai kitokio mąstymo – labai religingos. Mes taip susibendravome, kad paskutinę pamoką jos nusivežė mane į parkelį, kuriame turėjome pikniką. Pamenu kaip mokėmės reflektuoti. Iš pradžių tai joms labai nepatiko, tačiau po kiek laiko merginos ėmė tuo mėgautis. Savanoriaudamas gali kažką duoti, ką žmogus vėliau panaudos.“
Anglų kalbos pamoka (asmeninio archyvo nuotr.)
Išskirtinis jordaniečių reflektyvumas
„Iš tiesų labai gaila, jog Jordanijoje yra mažai vietų, kuriose gali rinktis vaikai ir jaunimas. Yra mokyklos, kurios atskirtos lytimis, būrelių irgi yra, tačiau jų pasirinkimas menkas, yra keletas parkų, į kuriuos vaikai gali nuvykti su tėvais. Pats jaunimas pabrėžia, dalinosi, jog bando patys sukurti ką nors naujo, nes patys nebeturi kur susitikti su savo draugais.
Iš kitos, kultūrinės, pusės, tai galbūt netgi yra gerai. Iš tiesų viskas Jordanijoje yra prevencija – kad tik nebūtų netinkamų santykių. Tačiau čia tik toks juokas – kai kurie užsieniečiai juokauja, jog tokia prevencija yra kontracepcija nuo mažų dienų lyčių atskirčiai palaikyti. Iš tiesų vietiniai vaikai nuo mūsų nesiskiria iš esmės.
Vietiniai vaikai ir jaunimas išsiskyrė tuo, jog jie sugeba labai aiškiai iškomunikuoti skirtumus. Aš apie Lietuvos visuomenę ne visada turiu tiek paaiškinimų, kiek mums dalykų paaiškino vaikai Jordanijoje. Yra nuostabu tokio amžiaus turėti tokį reflektyvumą, o tai, kaip jie atranda save, savo religiją ir savastį besikeičiančiame pasaulyje, yra labai stipru.“
Urtė Petrulytė (asmeninio archyvo nuotr.)
Gyvenimas Vidurio Rytuose išugdė kantrybę bei diplomatiškumą
Paklausus Urtės kaip ji vertina savanorystę ir tokią išskirtinę patirtį, ji iš karto pabrėžė, jog tai nebuvo lengva. Tačiau ji dalinasi, jog „tas laikotarpis, visų pirma, darbas su vaikais ir jaunimu daug išmokė apie pačią kultūrą ir visuomenę, nes tikriausiai tai vienintelė grupė, kuri gali taip atvirai pasakoti apie viską. Aš ten gyvendama net įsikvėpiau savo bakalauriniam darbui ir galų gale rašiau apie Jordaniją.
Taip pat kitas dalykas, kuris yra labai specifinis Jordanijoje, tai kad ten begyvenant išmokau derėtis. Jie niekada nesikėsino į mano asmeninę erdvę. Jeigu kažko norėdavau, tai neįvykdavo greitai – taip išsiugdžiau labai daug kantrybės. Norint susitaisyti skalbimo mašiną, Lietuvoje tai įmanoma padaryti vos per dieną, o Jordanijoje tai gali užtrukti porą savaičių. Dėl to reikėjo išmokti būti kantriai ir gerbti vietinių laiko suvokimą. Tai reiškia, jog turėjau planuoti susitikimus dėl bet kokio mažmožio, o tie susitikimai trunka po kelias valandas – geri arbatą ir apkalbi visą gyvenimą. Iš lietuvio pusės tai gali atrodyti nesąmoninga, tačiau kai persilaužiau su tokiu bendravimo būdu, man tai pradėjo patikti ir pokalbius priimdavau kaip psichologines užduotis.
Šis įgūdis, kurį įgyjau mokydamasi jų bendravimo, vėliau gyvenime tapo ypač vertingas. Taip išmokau pakantumo, kantrybės, pagarbos ir net atsirado tam tikras diplomatiškumas bendravime. Dėl to sakyčiau, kad net tie žmonės, kurie norėtų sieti gyvenimą su diplomatija, turėtų būtinai pagyventi Vidurio Rytuose ir susidurti su problemomis, kurias tektų aiškintis.“
