Turbūt kyla klausimas, kas gi slepiasi po paslaptingu „Pabėgę miške“ pseudonimu? Tai ypatingą ryšį su aplinka turintys Laura ir Dovydas. Galima teigti, kad jų požiūris į ekologiją galėtų būti labai artimas paprastam žmogui. Jie neskatina atsisakyti automobilių, atsikratyti plastikiniais maišeliais, kad gyventų minimalistiškai. Jiems daug svarbesnis sąmoningas vartojimas, savo identiteto saugojimas ir vidinė laimė. Šie du žmonės yra visa širdimi atsidavę žygiams ir kelias savaites trunkančioms kelionėms po Lietuvą. Tačiau viso to jiems negana. Dovydas ir Laura turi labai gražią svajonę – dar labiau sustiprinti darnų ryšį su Žeme, palinkėti miesto gyvenimui „geros kloties“ ir, tiesiogine to žodžio, prasme sprukti į mišką.
„Važiuoti į kitą miesto galą pirkti ekologiškų ridikėlių nėra protingas sprendimas“
„Mes nesame Zero waste idėjos šalininkai ir nesiekiame tokiais būti. Į darnumą ir tvarumą žiūrime paprasčiau, natūraliau ir suvokiame, kaip minima knygoje „Gyvenimas be atliekų“- važiuoti į kitą miesto galą pirkti ekologiškų ridikėlių nėra protingas sprendimas. O išmesti plastikinius maišelius ir nusipirkti stiklainius yra priešprieša tausojimui. Mums atrodo, kad labai svarbu nešvaistyti ne tik apčiuopiamų resursų, bet ir laiko.
Ypač liūdni jausmai aplanko šiomis temomis pažiūrėjus dokumentinius filmus. Keletą jų galime parekomenduoti ir skaitytojams. Ice on fire ar The true cost priverčia susimąstyti, galvoti ne tik apie taupančias lemputes ar daugkartinius maišelius, bet kur kas giliau. Manome, kad tokius filmus turėtų pamatyti kiek tik įmanoma daugiau žmonių.
Į darnaus gyvenimo sąvoką stengiamės tilpti jausdami gyvenimo džiaugsmą ir nepažeisdami savo poreikių. Mums svarbi darna su gamta ir būdami joje, stengiamės džiaugtis ir kuo mažiau šį stebuklą trikdyti.
Tvarus naudojimas, minimalizmas ir kitos susijusios idėjos yra labai žavios, tačiau šiame kelyje yra kur kas svarbiau atrasti save nepametant identiteto, atsirinkti, kas tinka ir patinka.
Kaip Laura sako, kas iš to, jei atsikratysime didele dalimi savo drabužių, nes idėja turėti labai mažai yra graži. Bet dėl tokio savo sprendimo kiekvieną dieną jausimės prastai. Taigi, mes renkamės nedaryti drastiškų pokyčių. Priešingai, mes žengiame mažyčius žingsnius, darom tai ką galim ir dėl to jaučiamės labai laimingi.“
Kai kelionėje automobilis atstoja namus
„Dažnai mėgstame keliauti ekspromtu. Tiesiog atsikeliame ryte ir galvojame į kurią pusę šį kartą norisi važiuoti. Išsirinkę kryptį, važiuojame be jokio plano ir sustojame ten, kur įdomu, gražu ir gera. Renkantis keliones automobiliu, rekomenduojame atkreipti dėmesį į ekologinio vairavimo principus ir įsitikinti ar automobilis yra tvarkingas.
Mes visada stengiamės atrasti kažką naujo, todėl visada renkamės visai nežinomus maršrutus. Su automobiliu esame keliavę visą savaitę, tada jis atstojo namus. Nesame išrankūs, taigi nakvynė palapinėje ar net automobilyje yra pats tas. Dušą puikiai gali atstoti upės ar ežero vanduo. Niekas negali pakeisti to jausmo, kai prabundame nuo paukščių čiulbėjimo ir po basomis kojomis jausdami vėsią rasą, gaminamės pusryčius.“
„Norint po Lietuvą keliauti tvariai, praverstų bendra šalies stovyklaviečių suvestinė“
„Esame tikri žygių fanai. Žinote, kartą mums pavyko pėsčiomis nukeliauti 34 km. Labai didžiuojamės savo pasiekimu. Tačiau šioje srityje, visgi, trūksta informacijos. Kadangi Lietuvoje palapinę galima statyti tik kempinguose ir stovyklavietėse, šioje vietoje susidūrėme su problema.
Tiesa, praėjusią vasarą sugalvojome kelias dienas pakeliauti po šiaurės Lietuvą. Taigi pradėjome ieškoti vietos, kurioje būtų galima apsistoti, tačiau supratome, kad paprastai galima surasti tik gerai žinomus kempingus ir stovyklavietes. Tačiau jose neretai knibždėte knibžda žmonių.
Vietinės rajonų stovyklavietės kartais būna tiesiog tobulos su savomis pavėsinėmis, laužavietėmis. Bet jas atrandame visai netikėtai. Tokios nesunkiai randamos stovyklavietės būna tiesiog nepažymėtos. Pavyzdžiui, ieškodami, kur aplink Telšius būtų galima apsistoti, nuvažiavome daugiau nei 100 km, bet vis tiek likome miegoti mašinoje, nes nieko neradome.
Norint po Lietuvą keliauti tvariai, tikrai praverstų bendra visų šalies stovyklaviečių suvestinė. Ne tik tų, su visais patogumais, tačiau ir visai paprastų vietų, kuriose galima saugiai pasistatyti palapinę. “
Drugelius pilve verčianti jausti svajonė – pabėgti į mišką
„Kai susiplanuojame kelionę po Lietuvą, be abejo, sutvarkyti ir gražūs Lietuvos miesteliai yra laukiamas taškas. Tačiau daugiausia laiko, visgi, praleidžiame gamtoje ir tai nebūtinai turi būti lankytina vieta. Kartais taip nuostabu sėdėti ant paprasčiausio žolės kupsto ir stebėti vienas paskui kitą plaukiančius debesis. Tai mums leidžia suprasti, kiek nedaug reikia, kad būtume laimingi.
Paskutiniu metu mūsų šeima suprato, kad tiek pripratome prie gamtos, jog pailsėti be jos prieglobsčio paprasčiausiai nebepavyksta. Jei dėl tam tikrų priežasčių savaitgalį tenka praleisti mieste, tai jo kaip ir nėra. Pirmadienis būna kaip aštunta savaitės diena (juokiasi).
Labai dažnai tenka nusivilti, kad turizmo centrai dirba tik savaitgaliais ir vakarais. Kol dirbame įprastus darbus, negalime sau leisti tokių kelionių. Todėl ir svajojame pabėgti į mišką, sulėtinti gyvenimo tempą ir pasinerti į gamtą tada, kai tik panorėsime. Šiuo metu į šią magišką vietą pabėgame tik trumpam. Tačiau tikimės, kad tai išaugs į nuolatinį lėtą gyvenimą, ekologiškumo siekį kiekvieną dieną.“
Urbanistiniam gyvenimo būdui „Viso gero“
„Studijuodamas universitete Dovydas pradėjo domėtis pasyviais namais. Šie namai atiduoda labai mažai šilumos, energijos ir, žinoma, teršalų. Taigi, kiauras dienas apie tai mąstėme, kol galiausiai mūsų dėmesį prikaustė „atsijungimo nuo tinklo“ (off grid living) idėja, kai namas ima pats save „išlaikyti“.
Mieste kol kas nematome galimybės turėti pakankamai vietos save išlaikančiam namui, nors patys gyvename miesto paribiuose. Tačiau tai tiesiog viską apsunkina, o aplink pernelyg daug šurmulio ir statybų. Be to, valgyti miesto teršalais paskanintų daržovių taip pat nenorime.
Laura save vadina gamtos vaiku, abu suprantame, kad joje jaučiamės taip, lyg tai yra mūsų vieta. Taip pat turime daug svajonių. Norime tausoti ir saugoti kiekvieną gyvybės formą, savo didžiuliame sode statyti inkilus ir stebėti, kaip kiekvieną rudenį paukšteliai juos palieka, o pavasarį vėl sugrįžta. Mes – žmonės, iš gamtos galime labai daug ko išmokti. Tereikia tik norėti pamatyti ir išgirsti tai, ką aplinka mums sako.“