Mes, žmonės, bandome greičiau adaptuoti savo DNR prie dirbtinės aplinkos pokyčių, nei iš tiesų mūsų kūnas ir genetinis fondas tai pajėgia padaryti. Mila Monk pateikia argumentus, kaip dėl to įsigali įvairios ligos, vaikams pasireiškia ADHD (dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas). „Trumparegystė, diabetas, nutukimas, širdies, kraujagyslių ir kiti sutrikimai, depresija – visas šias mūsų civilizacijos ligas ir sutrikimus paskatina tai, kad mes nepaisome savo prigimties.“ – sako Mila Monk.   

Mila Monk

Biofilijos hipotezė – tai meilė viskam, kas gyva. Šį terminą pirmasis panaudojo psichoanalitikas, sociologas ir humanistas E. Frommas, o išpopuliarino biologas, gamtininkas ir vabzdžių tyrėjas E. Wilsonas.  

„Hipotezė teigia, kad mes kaip rūšis vystėmės gamtoje. t.y. Homo sapiens (protingasis žmogus) išsivystė gamtos aplinkoje ir joje gyveno didžiąją savo egzistavimo dalį – apie 99,99 proc. laiko. Mes, žmonės, visoje bioįvairovės sistemoje esame dvikojė žinduolių klasės biologinė rūšis, priklausanti hominidų šeimai“, – evoliucinę raidą aiškina Mila Monk, sertifikuota miško maudynių ir terapijos gidė.

Mes, Homo sapiens (protingasis žmogus), išsivystėme Afrikoje, į pietus nuo Sacharos, prieš 140–280 tūkst. metų iš vėlyvojo Homo erectus rūšies formų.

Homo erectus

Nuo kitų hominidų skiriamės didesniu smegenų tūriu (vidutiniškai 1350 cm3), aukšta kakta, neryškiais antakių lankais, mažais žandikauliais, atsikišusiu smakru. Pagrindinė mūsų ypatybė – sisteminga įrankių gamyba ir naudojimas. Homo sapiens yra vienintelis hominidas, kuriam būdinga išplėtota materialinė ir dvasinė kultūra. 

Homo sapiens evoliucija

Pramoniniuose miestuose žmogus gyvena tik kiek daugiau nei 100 metų 

„Evoliuciškai, genetiškai mes vis dar esame neprisitaikę prie miestų aplinkos. Įvairūs tyrimai rodo, kad mūsų smegenys vis dar yra net ne žemdirbių, o medžiotojų ir rankiotojų lygmens. Gamta buvo ir tebėra mūsų namai, o nuo mokėjimo orientuotis gamtoje priklausė mūsų išgyvenimas.“

Biofilija buvo atrasta tyrinėjant biofobiją

„Tai baimė gamtos objektams. Ši fobija mokslininkų dėmesį atkreipė tada, kai jos nebuvo įmanoma paaiškinti logiškai. Pavyzdžiui, kodėl žmonės turi baimę vorams, jų niekada gyvenime net nematę?

Norėdami išsiaiškinti priežastį 2010 m. Virdžinijos universiteto mokslininkai  atliko tyrimus su 6 mėn. amžiaus kūdikiais. Kūdikiams buvo rodomi įvairių aplinkos objektų paveikslėliai, tarp kurių labai trumpam šmėstelėdavo voro ir gyvatės atvaizdas. Tarsi 25-tas kadras: žmogus to per sekundės dalį nepamato, tačiau smegenys užfiksuoja. Viso proceso metu buvo sekami kūdikių smegenų pokyčiai. 

Ir kas paaiškėjo? Vos tik kūdikių smegenys fiksuodavo voro ir gyvatės atvaizdą, visų jų – nepriklausomai nuo kultūros, šalies, rasės – smegenyse suaktyvėdavo baimės centras, nors iki tol jie neturėjo jokios akistatos su šiais gyviais. 

Realus pavojus mirti nuo voro įkandimo tokiose šalyse, kaip, tarkime, Lietuva, negresia. Didesnė tikimybė Lietuvoje yra žūti automobilio katastrofoje. Tačiau automobilis tokių asociacijų nekelia, baimės centrų nesuaktyvina. 

Tai dar kartą įrodo, kad mūsų genetika, smegenys taip greitai neevoliucionuoja, neprisitaiko, net jeigu tai bandome daryti primygtinai. 

Tyrimai su kūdikiais parodė, kad net jeigu ir nebuvo realios akistatos, smegenys genetiškai reaguoja į gyvates ir vorus tarsi į artėjantį pavojų. Taigi mūsų smegenys genetiškai vis dar yra net ne žemdirbių, o medžiotojų ir rankiotojų visuomenės lygmens, kai gerai pažinoti gamtos pasaulį buvo išlikimo klausimas.“

Žiūrint į gamtą ir į pastatus žmogaus savijauta skiriasi kaip diena ir naktis

„Dėl tos pačios priežasties žiūrint į gamtos pasaulio raštus, smegenyse suaktyvėja atsipalaidavimo centrai. Kai žmogus žiūri į gamtos raštus ir į miesto architektūrą, kūne bei smegenyse vyksta skirtingi procesai.

Fraktalas gamtoje

Nors gamtos raštai gali būti labai sudėtingi, pvz. fraktalai (tai atsikartojančios formos arba kai fragmentai atkartoja visumą), tačiau tyrimų metu nustatyta, kad žiūrint į tokius vaizdus smegenyse suaktyvėja atsipalaidavimo centrai.  

Fraktalas

R. Tayloras, fizikos, psichologijos ir menų profesorius naudodamas akių stebėjimo įrangą ir smegenų aktyvumą matuojančius įrenginius stebėjo, kas mūsų smegenyse vyksta kai žiūrime į fraktalų raštus. Jis nustatė, kad esame instinktyviai linkę reaguoti į gamtoje esančius fraktalus, o žiūrėjimas į tokius natūraliai atsikartojančius vaizdinius gali sumažinti emocinę įtampą net iki 60 proc. Taigi, gamta mums vis dar reiškia atsipalaidavimą ir namus, suteikia saugumo jausmą. O architektūrinės formos, nors tarsi ir yra mūsų namai, tačiau žiūrint į jas smegenyse atsipalaidavimo centrai nesuaktyvėja.“ 

XIX a. mokslinė bendruomenė išjuokė atradimą, kol 8-ajame dešimtmetyje tai vėl buvo patvirtinta

„Dar XIX a. Harvardo psichologas W. Jamesas pastebėjo, kad biuruose dirbantys žmonės pavargsta greičiau, nei žmonės, kurie dirba lauko, gamtos aplinkoje. Jis pradėjo tyrinėti, kodėl taip vyksta. 

Buvo pastebėta, kad norint visą dieną išlaikyti dėmesį į biure atliekamas užduotis, reikia nuolat vyti šalin blaškančias mintis, nekreipti dėmesio į kitus trikdžius, o tai reikalauja daug valios pastangų, tad išsekina. Taip pat buvo nustatyta, kad nuo protinio darbo pervargusiems žmonėms gana veiksmingai padeda atsigauti darbas lauke – sode ar darže. 

Šilainių sodai | V. Paplausko nuotr.

Svarbu pažymėti tai, kad tada, kai šis psichologas paskelbė savo tyrimo duomenis, jie nebuvo priimti rimtai –  mokslinė bendruomenė juos išjuokė.

Ir tik 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje psichologai R. ir S. Kaplanai, nagrinėdami šias teorijas, dar kartą patvirtino jų išvadas tyrimais. Teorija buvo patvirtinta sveikatos specialistų ir pavadinta oficialiu terminu – Attention Restoration (Dėmesio atkūrimo teorija). Būnant gamtoje dirbtinių pastangų išlaikyti dėmesiui nereikia, nes mūsų smegenyse veikia natūralus žavėjimosi procesas. Toks dėmesys vadinamas nevalingu – jis sustabdo minčių srautą, padeda susikoncentruoti tarsi be pastangų. Mes jaučiame malonumą, atsipalaidavimą. Dėl to mes ne pavargstame,  o pailsime – tad gamtoje pailsi ne tik kūnas, bet ir protas.“

Žvilgsnis į gamtą pro langą yra gydantis

„Medicinos įstaigų architektas prof. R. Ulrichas projektuoja pastatus ir tyrinėja jų poveikį žmogui. Jis nuolat seka žmogaus elgsenos, sveikatos pokytį. Vienas jų – jau chrestomatiniu tapęs „Vaizdo pro langą“ . 

Sidnėjaus Adventistų ligoninė

Tam tikrą laiką buvo stebėti žmonės, kurie gydėsi ligoninėje po pilvo ertmės operacijos.  Viena pacientų dalis gulėjo palatoje su vaizdu į medžius, žalią aplinką. O kiti – su vaizdu į kito pastato sieną. Rezultatai buvo labai akivaizdūs:

ligoniams, kurie gulėjo su vaizdu į medžius, reikėjo mažiau nuskausminamųjų, iš ligoninės jie buvo išrašomi net savaitę anksčiau nei tie, kurie gulėjo su vaizdu į kito pastato sieną.

Vėliau buvo atlikta ir daugiau tyrimų, kurie įrodė, kad palatoje su vaizdu į gamtą sveikstama greičiau ir sklandžiau. Pacientams, kurie pro langą mato žalumą, po operacijos reikia mažiau vaistų, jie iš ligoninės yra išrašomi greičiau, nei tie pacientai, kurie guli palatoje be lango arba su langu į kito pastato sieną.

Singapūre suprojektuota ligoninė

JAV buvo atliktas dar vienas panašus tyrimas, tik susijęs su vaikų gebėjimais. Ištyrus penktokus 71-oje miesto ir priemiesčio mokykloje (daugiau nei 10 tūkst. mokinių) paaiškėjo, kad vaizdas pro langą į medžius pagerina skaitymo, kalbinius ir matematinius gebėjimus (Mičigano universiteto tyrimas).

Visi šie tyrimai pagrindžia biofilijos hipotezę.“ 

Vaikams, kuriems pasireiškia ADHD (dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromas) rekomenduojama gamtinė aplinka

„2005 m. JAV pasirodė Richardo Louvo knyga „Last Child in the Woods“ , kuriame pirmą kartą buvo paminėtas terminas „gamtos deficito sutrikimas“. R. Louvas knygoje pasakoja apie taip, kaip kad šiuolaikiniai vaikai fiziškai ir psichiškai kenčia dėl to, kad jiems trūksta kontakto su gamta. Jis nurodo, jog šiuolaikinė karta yra pirmoji, auginama be reikšmingo kontakto su gamtos pasauliu.

Nutolimas nuo gamtos paskatina daug įvairių negalavimų, tokių kaip trumparegystė, nutukimas, diabetas, taip pat ir ADHD – dėmesio deficito ir hiperaktyvumo sutrikimas.

Lietinga diena gamtos mokykloje

Vis daugiau tyrimų parodo, kad šių negalavimų kiekį ir mastą būtų galima sumažinti, jei vaikams būtų suteiktos galimybės kuo daugiau būti gamtoje.

2004 m. buvo apklausti tėvai vaikų, kuriems diagnozuotas dėmesio deficito hiperaktyvumo sutrikimas. Paaiškėjo, kad veikla žaliose erdvėse akivaizdžiai sumažino vaikų ADHD simptomus.

Kitame, naujesniame Ilinojaus universiteto tyrime paaiškėjo, kad žalios erdvės pažintinius vaikų gebėjimus pagerina taip pat, kaip populiariausi medikamentai nuo ADHD.

Netgi nustatyta, kad vaikams, jaunuoliams, kuriems užtikrinama reguliari veikla gamtoje, 50 proc. sumažėja vaistų nuo šio sutrikimo poreikis.“  

Gamtos mokykla | Kauno marių regioninis parkas

Kaune išsiaiškinta, kad didėjant būsto atstumui iki miesto parko, didėja rizika susilaukti prieš laiką gimusio naujagimio

„Kaune atliktame kompleksiniame ilgalaikiame trijų etapų tyrime dalyvavo apie 3300 nėščių moterų ir beveik 1500 vaikų. Buvo renkami duomenys apie tiriamų asmenų gyvenamosios vietos aplinkos kokybę, geografinę padėtį ir realų vidutinį 7 parų fizinį aktyvumą, taip pat atsižvelgta į jų elgseną, nuotaiką, socialinius ryšius.

Kaunas žiemą

Nustatyta, kad didėjant būsto atstumui iki miesto parko, didėja rizika susilaukti prieš laiką gimusio naujagimio, o jei nėštumo metu gyvenamojoje vietovėje mažai žalumos – didesnė rizika, kad gims sulėtėjusios raidos naujagimis. Taip pat buvo įvertintas žaliųjų miesto erdvių poveikis ir suaugusiųjų sveikatai. Paaiškėjo, kad žaluma teigiamai veikia kraujotaką. Kuo gyvenamoji vieta toliau nuo parko ar kitos žaliosios erdvės, tuo didesnė rizika susirgti širdies ir kraujagyslių bei apatinių kvėpavimo takų ligomis. 

Kaunas iš paukščio skrydžio

Leipcige buvo atrastas ryšys tarp biologinės įvairovės mieste ir išrašomų antidepresantų kiekio. Paaiškėjo, kad kuo gatvėje šalia namų daugiau medžių, tuo mažesnė depresijos rizika, ypač šis dėsningumas ryškus skurdžiausiose visuomenės grupėse.“  

Investavimas į gamtos terapijas – apsimoka 

„Japonijoje yra galimybė atvykti sveikatintis ir į miško terapijos bazę. Šios bazės įsteigtos siekiant skatinti prevenciją nuo ligų ir negalavimų. Be to, taip kuriamos darbo vietos mokslininkas, gydytojams, miško terapeutams. 

Misko maudynės Juodkranteje | Domas Rimeika nuotr.

Rekreacija padeda sutaupyti sveikatos apsaugos išlaidas. Atsiranda vis daugiau įrodymų, kad didinant ligų prevenciją, reikia mažiau finansų skirti sveikatos apsaugai. Nemažai tyrimų šia tema atliko Suomija. Akivaizdūs rezultatai rodo, kad investuojant į rekreaciją ir ligų prevenciją sutaupomos milžiniškos pinigų sumos sveikatos apsaugai. 

Miško maudynės Šimonių girioje | Lina Kukyte nuotr.

Neseniai JK miško tyrimų organizacija „Forest Research“ paskelbė, kad išnaudodama rekreacinį savo gamtos potencialą, skatindama gyventojus leisti laiką miškuose, šalis sutaupo apie 217 mln. eur psichinės sveikatos išlaidų. Taip pat šiame tyrime paminėta, kad

miestų ir miestelių gatvėse augantys medžiai padeda valstybei sutaupyti apie 19 mln. eur sumą, kuri kitu atveju būtų išleista antidepresantams.

Ligas, fizines, psichologines ir psichines problemas, vaikų dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromą paskatina tai,  kad mes tampame miestų ir patalpų civilizacija, nors genetika ir smegenys veikia visiškai kitaip. Mes bandome save įsprausti tarsi į kitokią prigimtį, tad natūralu, kad mūsų kūnas ir dvasia tam priešinasi.  Genetiškai mes vis dar labiau prisitaikę prie gamtos, tad gyjame būdami joje ir laikydamiesi jos dėsnių (paisydami paros ritmo, išsimiegodami, reguliariai judėdami, saikingai valgydami tinkamą maistą ir pan.).      

Miško maudynės Anykščių šilelyje | Аušrinės Benedektavičiūtės nuotr.

Kitaip sakant, mūsų organizmas veikia pagal Homo sapiens genetiką, o veiksmais bandome savo genetikai priešintis. Nuo to kenčiame patys.“

Trumparegystė, diabetas, nutukimas, širdies ir kraujagyslių ligos – visas šias ligas skatina tai, kad mes nepaisome savo prigimties. Mes esame bioįvairovės dalis – žinduoliai-stuburiniai, kuriems reikia judėti, gryno oro, gamtos ir šviesos.

„Vis dėlto tai nereiškia, kad visi masiškai turėtume keltis gyventi į gamtą. Tai neįmanoma, o ir pakenktų tai pačiai gamtai. Tiesiog turėtume atsižvelgti į savo prigimtį statydami ir įsirengdami būstus miestuose, plėtodami miestus. Vis labiau populiarėja biofilinis dizainas, kurį paskatino minėtojo gamtininko E. Wilsono knygos „Biophilia“ atsiradimas. Juo siekiama įrengiant būstus ir kitus pastatus bei gyvenamąją aplinką patenkinti mūsų prigimtinį norą jausti ryšį su gamtine aplinka.  Poveikis sukuriamas pasitelkus tokius elementus, kaip natūrali šviesa, grynas oras, natūralios, gamtinės formos, spalvos, tekstūros, taip pat augalai ir pan. 

Biofilinias dizainas | www.archdaily.com nuotr.

Svarbu nepamiršti ir miestų apželdinimo svarbos. Vis daugiau tyrimų rodo, kad žaluma miestuose (o ypač brandūs medžiai) veiksmingai padeda išspręsti ne tik tokias problemas, kaip oro užterštumo mažinimas, potvynių reguliavimas, bet ir skatina bendruomeniškumą, mažina nusikalstamumo riziką, taip pat širdies ir kraujagyslių ligų, apatinių kvėpavimo takų ligų ir net depresijos riziką, o ir apskritai didina pasitenkinimą gyvenimu.“

Biofilinis dizainas Madrido traukinių stotyje | inhabitat.com nuotr.

Antropocentrinį požiūrį į gamtą ir visas kitas gyvybės formas turėtų keisti ekocentrinis

„Kita vertus, kodėl, mes, žmonės, būtinai turime iš visur gauti tik naudos sau? Šios Žemės ekosistemoje yra ir kitų dalyvių, ne vien žmogus.“ – kelia klausimą Mil Monk.

„Antropocentrinis požiūris (įsitikinimas, kad tik žmonės yra reikšmingiausia būtybė, o visos kitos gyvybės formos yra vertingos tik dėl savo gebėjimo tarnauti žmonėms – aut. pastaba) veda į perdegimą galios siekime. Toks požiūris mums kiša koją – ieškodami naudos vien tik sau, baigiame suniokoti gamtą, sunaikinti biologinę įvairovę, o tai, vėlgi, kenkia mums patiems. Pakliuvome tarsi į užburtą ratą, iš kurio niekaip negalime ištrūkti.

Antropocentrinis požiūris ir paskatino mūsų nutolimą nuo gamtos. Mes pamiršome, kad esame ne aukščiau gamtos, bet patys esame gamta. Kodėl tai ne šiaip laikmečio ypatumas, bet pavojinga tendencija?

Pasaulyje vis daugiau kalbama apie kintančio atskaitos taško sindromą (shifting baseline syndrome) arba kartų amneziją, kai kiekviena ateinanti karta biologinę įvairovę vertina tik iš dabartinės, savos perspektyvos. Tarkime, jauni žmonės nepamena, kaip seniau važiuojant naktį priekinis automobilio stiklas visas aplipdavo į šviesą skrendančiais vabzdžiais, tekdavo net įsijungti valytuvus. Dabar langai dažniausiai švarūs. Tai parodo nepaprastai spartų vabzdžių nykimą. Lygiai taip pat mums atrodo normalu, kad Lietuvos miškuose nebesutiksime lokių, net vilkai yra gana reti.

Jau nekalbant apie taurus, kurie yra tapę mitiniais gyvūnais, nors vos prieš kelis šimtus metų gyveno visoje Lietuvos teritorijoje (vien jau kiek turime vietovardžių, susijusių su šiais gyvūnais – Tauragė, Tauragnai, Taurai, Taurakiemis, Tauralaukis, Taurapilis…) Taurų nebeprisimena net mūsų seneliai ar proseneliai, todėl mums atrodo visiškai normalu, kad jų nesame matę. Tačiau tai tik atskleidžia „normalumo“ reliatyvumą.

Nereikėtų pamiršti, kad dabartiniai vaikai, jaunuoliai užaugę priims sprendimus dėl savo šalies ir visos žmonijos ateities. O kokie sprendimai bus priimami, jei kiekviena karta vis labiau tols nuo gamtos? Vargu ar išliksime kaip rūšis, nes mes patys esame gamta, net mūsų imunitetas susijęs su gamta. Tad stiprus ryšys su gamta svarbus ir mūsų kaip rūšies išlikimui.

Antropocentrinį požiūrį turėtų pakeisti ekocentrinis, kai žmogus ne biologinės įvairovės piramidės viršuje, bet bendrame rate, lygus su visais kitais ekosistemos dalyviais.

Gal tada, kai nulipsime nuo pačių susigalvoto gamtos valdovo pjedestalo ir vėl ugdysimės pagarbą visai gyvybei, nebereikės miškų išsaugojimą grįsti ekosisteminių miško paslaugų nauda ir remtis vien tik statistika ir skaičiais, parodančiais naudą vien žmogui.