Darnaus įvaizdžio namų „Perla Muter“ įkūrėja Rasa Adomaitienė kasdienius darbus ir gyvenimo įpročius derina prie savo jautrumo garsams, kvapams ir šviesai. Ji susiduria su iššūkiais viešose erdvėse tiek lauke, tiek viduje. Tačiau tai padėjo suprasti, kokioje erdvėje ji nori dirbti pati ir ko reikia kitiems specialistams. Rasa nuomoja patalpas kolegoms, tad gali iš savo patirties pasidalinti, kad kokybiška darbo aplinka tampa vienu svarbiausių rodiklių ir klientams, ir specialistams.
Rasa Adomaitienė
„Dėl savo jautrumo garsams, kvapams ir šviesai kartais jaučiuosi negerai, nes turiu gyventi tokioje terpėje, kur tų dirgiklių aplinkoje vis daugėja.“
Rasa mano, kad į sensorinių dirgiklių apkrovą sutelkė dėmesį dar tada, kai tapo mama. Pradėjo stebėti, kaip jie veikia jos savijautą, kokie atsirado kūno siunčiami signalai. „Man ypač suaktyvėjo intuicinis jausmas, kai reikėjo numatyti, jausti, girdėti mažą žmogutį. Ir tas jautrumas neišsijungė iki šiol.
Žinoma, tai dabartiniam gyvenimui atsiliepia dvejopai. Iš vienos pusės, tai labai padeda darbe, nes dirbu įvaizdžio dizainere. Parenku klientams ne tik spalvas, drabužius ar kirpimą, bet tas jautrumas, empatija, gebėjimas atliepti žmogų, duoda ir daugiau vertės. Iš kitos pusės, tai reikalauja mano papildomų resursų, labiau pavargstu. Turiu susidėlioti savo gyvenimą taip, kad spėčiau atsistatyti. Pailsėti tam, kad galėčiau su žmonėmis bendrauti kokybiškai.“
Iššūkiai viešose erdvėse priverčia atsirinkti kur eiti, o kur ne
„Atidžiai atsirenku į kokias kavines eiti valgyti, nes dažnoje erdvėje tenka patirti garsų smurtą: garsią muziką, nešvarią garso kokybę ar dar vis pasitaikančias žinias su gąsdinančiomis naujienomis. Negi žmogus nejaučia, kad į save deda visą informaciją, kas tuo metu yra aplinkui?
Jei ateinu į kavinę ir išgirstu garsiai „klykiančią“ ar nešvariai grojančią muziką, radijos bangas – išeinu iš ten. Tada man neaktualu nei maisto kokybė, nei koks žmogus atlieka aptarnavimą. Nes tokia aplinka man yra per intensyvi, neatlaikau tokio dirgiklių fono. Atėjusi valgyti aš noriu sutelkti dėmesį į mėgavimąsi maistu ar pašnekesį su artimaisiais, o ne bandymą „suvalgyti“ dar papildomą informaciją, sklindančią iš kolonėlių ar ekranų.
Taip pat tenka apgalvotai rinktis vietą, kur malonu klausyti muzikos. Pavyzdžiui, jei tenka rinktis tarp arenos, kur daug metalo, triukšmo, garso atspindžių, šviesų, agresyvios energijos ar „minkštos“ kamerinės erdvės, aš renkuosi pastarąją. Intuityviai pradėjau save saugoti. Neinu į tokias erdves, kur yra itin daug garso sklaidos, jo atspindžių, dinamikos. Renkuosi mažesnes patalpas. Pavyzdžiui, vietoje Žalgirio arenos verčiau eičiau į Kauno sporto halę, filharmoniją ar dramos teatrą.“ – dalinasi įvaizdžio dizainerė Rasa Adomaitienė.
Įrenginėdama patalpas atsižvelgė į aplinkos poreikius sveikatai
Kai prieš 6 metus Rasa įrenginėjo „Perla Muter“ darnaus įvaizdžio namų patalpas, ji iškart žinojo, kad čia kiekvienam specialistui turi būti erdvi asmeninė darbo zona. „Atrodo, tarsi kiekvienam patalpų savininkui turėtų rūpėti „įdarbinti kvadratus“ ir surinkti didesnes pajamas, bet, mano manymu, tai yra nepagarba tiek klientams, tiek specialistams.
Klientas, atvykęs į grožio saloną, visada įvertina, kai jam yra palikta asmeninės erdvės. Kai galima ramiu tonu pasikalbėti. Bet dar svarbiau, kad klientas salone praleidžia 2–3 val., o meistras virš 8-ių valandų per dieną. Tad labai svarbu, kad specialistai galėtų dirbti sveikoje aplinkoje, kuri yra neperkrauta, su asmenine erdve ir triukšmo valdymu.
Jaučiau, kad specialistai į tai labai atsižvelgia, kai ieškosi nuomotis savo darbo erdvę. Vis dažniau grožio meistrai ieško salonų, kuriuose būtų „minkšta“ akustika, tyla, ergonomiška aplinka, geras vėdinimas, neperkrauta privati erdvė, pagarba meistrui ir klientui. Nes žmonės vis labiau saugo savo fizinę, psichinę ir emocinę sveikatą. Tad išmintingi meistrai sutinka mokėti daugiau už nišinę darbo vietą.“
Nuolatinė kova su jutimine apkrova
Moteris atkreipė dėmesį, kad kartais iššūkiai susiduriant su agresyviais dirgikliais būna sunkiai išsprendžiami. Pirma, kai kiti žmonės patys to nejaučia, tada sudėtinga suprasti ir kitą, o antra, kai tai vyksta viešoje arba labai mažoje erdvėje.
„Kažkada įsėdau kartu su žmonėmis važiuoti automobilyje. Pajaučiau, kad auto salone labai intensyviai kvepia automobilio kvapukas, pirmiausiai į tai nekreipiau dėmesio. Bet po valandos pradėjo skaudėti galvą. Taip nutiko ir kitai pakeleivei. Tad suprantu, kad intensyviai sintetiniais kvapais prikvėpintoje aplinkoje taip pat negaliu būti, nes atsiranda fiziniai simptomai. Taip pat negaliu būti patalpose, kur sklinda intensyvi balta šviesa. Nes po kurio laiko pradedu jausti apkrovą savo akims. Jos labai pavargsta nuo to akims nematomo mirgėjimo. O jis labai gerai pasimato filmuojant tokiose patalpose telefonu.“
Rasa Adomaitienė svarsto, kad kai žmogus kasdien prisisotina tiek dirgiklių, jis nuolat būna adrenalino ir dopamino pakilime. „Pastovus informacijos ir dirgiklių bombardavimas, žmogus yra nuolat dirbtinai stimuliuojamas. O tada nebesinori nei švenčių, nebejaučia džiaugsmo įvykus kokiam įvykiui. Susidaro įspūdis, kad nuo tos perkrovos nelieka emocijų net esant natūraliam gyvenimiškam įvykiui, šventei ar apsikabinimui. Nes esame nuolatinėje apkrovoje. Tada žmonės nebežino, kaip save jaudinti, stimuliuoti ar patirti malonumą, kad gautų to džiaugsmo. Asmuo turi būti nuolat pasiruošęs, lyg kovinėje padėtyje, kur nuolat reikia bėgti ir išgyventi. Visą laiką būti aukštame tonuse.
Žmogus nueina nuo fokuso, kas vyksta jo viduje, nes visas dėmesys nukreiptas į bandymą susidoroti su išore.
Bet. Jeigu tik žmogus truputį atsitraukia, išeina į gamtą, pabūna tyloje. Atrodo, kad jis net labiau pradeda mylėti visus, jaučia emocijas. Ir sunku, bet tuo pačiu taip ir paprasta, nes žmogus gali pats sau pasidaryti terapiją gamtoje.“
Atsistato būdama tyloje
„Mėgstu pabūti viena. Sodyboje, prie miško aš tiesiog mėgaujuosi ramiu buvimu, nesvarbu ilsiuosi ar esu užsiėmusi namų ruoša. Man nėra jokio poreikio kažkam skambinti ar jungti televizorių. Kai darbo pobūdis neįtakoja poreikio būti socialiniuose tinkluose, dar ir telefonas galės ilsėtis ant gražaus medinio stalo. Man tiesiog yra gera girdėti namus, girdėti save, girdėti, kaip aplinkui čiulba paukščiai.
Kai neapsikraunu triukšmu, aš pradedu labiau išgirsti tai, kas vyksta mano viduje.“ – užbaigia Rasa Adomaitienė.
Straipsnio autorė Sandra Galdikaitė
Jeigu informaciją norite gauti asmeniškai, prenumeruokite naujienlaiškį ČIA.
O jei esate sveikatos specialistas, mokslininkas, biologas, fizikas, chemikas, urbanistas ir pan., kuris tyrinėja sensorines temas ir norėtumėte pasidalinti savo žiniomis, susisiekite info@9zuikiai.lt
