Kalbamės su paaugliais, gauname jų laiškus ir žinutes apie tai, kaip žmonės jų artimiausioje aplinkoje reaguoja į jų norą prisidėti prie aplinkos saugojimo ir ekologinės krizės sprendimo. Šįkart ir norime panagrinėti probleminę temą, kai vaikai iš savo tėvų susilaukia ne tik žeminimų, bet ir patyčių dėl jų pastangų gyventi tvariau. Ši tema Lietuvoje dar labai mažai gvildenta. Mažai kalbama ir apie tai, kaip jauni žmonės jaučiasi, kai nepalaikomas toks jų elgesys, kuris, atrodo, turėtų kelti pasididžiavimo jausmą savo vaiku. Todėl širdingai dėkojame paaugliams, kurie sutiko pasidalinti savo šeimų atvejais. O jų situacijas sutiko pakomentuoti psichologė Vaida Gabė, aplinkos psichologijos mokslininkė Audra Balundė bei paauglių psichologė-psichoterapeutė Renata Neliubšienė.
Specialistės aptardamos paauglių laiškus paaiškina, kodėl jaunimas sulaukia tokios reakcijos iš tėvų. Kaip atpažinti, kad su jais elgiamasi netinkamai ir kaip paaugliams elgtis, kai jų šeimos nariai nepriima tvarios elgsenos pokyčių.
„Prieš pradedant skaityti ir komentuoti jaunų žmonių laiškų turinį pirmiausia reikia labai aiškiai įvardinti, kad klimato kaita vyksta ir ekologinės krizės problemos yra realios. Šie reiškiniai šiandien sukelia gausybę problemų, kurios stipriai veikia mūsų sveikatą ir gerovę. Ateityje tas poveikis tik didės. 99 proc. mokslininkų iš pačių įvairiausių mokslo sričių ir krypčių tai patvirtina.
Ekologinės krizės reiškiniai vyksta nepriklausomai nuo to ar mes jais tikime ar ne, pripažįstame juos ar ne.
Taip pat, yra aiškiai žinoma, kad ekologinėms problemoms švelninti būtinas masinis visos planetos žmonių elgesio pokytis link labiau draugiško aplinkai, pačiose įvairiausiose sferose: įmonių ir organizacijų veikloje, individualaus žmonių elgesio srityje, politiniame lygmenyje, nevyriausybinių organizacijų veikloje, ugdymo įstaigose ir t.t. Todėl, pastangos prisidėti prie planetos išsaugojimo yra labai svarbios ir reikšmingos. O tai reiškia, kad jaunų žmonių siekis savo kasdienėmis praktikomis tausoti gamtą yra sveikintinas ir labai vertinamas bei moraliai teisingas, nepriklausomai nuo to, ką apie tai mano jų artimieji.“- sako Audra Balundė, Aplinkos psichologijos tyrimų centro mokslininkė ir doktorantė Mykolo Romerio universitete bei doktorantė Groningeno universitete Nyderlanduose.
Aplinkos psichologijos moksininkė Audra Balundė | Gintarė Kulytė nuotr.
Paauglių žinutės apie keblius santykių su tėvais dėl jų siekiamų tvarumo pokyčių
17 m. Agnė:
„Jeigu nesulauki palaikymo artimoje aplinkoje – jį galiu rasti kitame bendraminčių rate.
Pas mane šeimos palaikymo yra mažai, aš jo sulaukiau ne iš šeimos, o iš judėjimo Fridays for Future. Dėl to labai džiaugiuosi, nes šiame judėjime susipažinau su žmonėmis, kurie yra geriausi mano draugai.
Mano šeima kartais lyg bando mane išklausyti, bet nesupranta klimato krizės problemos ir nenori nieko keisti, net jeigu aš to noriu ir bandau įvairiausiais būdais sakyti tėvams bei rodyti tai savo pavyzdžiu. Jie nemato tame esmės.
Kai su tėvais kalbame ta tema – tos diskusijos būna labai aršios. Žinoma, jie turi svarių savo nuomonės argumentų, tačiau man dažnai būna ir pikta, ir liūdna, nes esu žmogus, kuris spręs šį suaugusiųjų neveiksnumą ateityje.
Mano abu tėvai yra gydytojai. Savaime aišku, kad jie daug nusimano apie mediciną. Tačiau, kai pradėjau mažinti savo valgomos mėsos kiekius, žinoma, lygiagrečiai labai gilinausi į vegetarišką mitybą, labai daug apie ją skaitau, nagrinėju mokslinę medžiagą. Pati ėmiausi namuose gaminti vegetariškus patiekalus ir iš tėvų susilaukiau man labai skaudžių reakcijų. Mama mėtė pašaipias replikas, kad aš negalėsiu ateity turėti vaikų, susigadinsiu organizmą, 40-ties metų nepajėgsiu dirbti jokių fizinių darbų ir ši mityba yra tik mano paauglystės maišto pramanas. Replikos būdavo ir piktos, ir pašaipios.
Kai šeimai iš visos širdies pagamindavau vakarienę iš daržovių – tėvai akivaizdžiai prie mano akių į mano gamintą maistą įsipjaustydavo mėsos. Aš iš jų nereikalavau visiškai atsisakyti mėsos, tiesiog pati kartais pasisiūlydavau pagaminti vegetariškus patiekalus.
Po 3 mėnesių mano bandymų eiti vegetarizmo link – mano mama apsiverkė, argumentuodama nerimu, kad nesusigadinčiau sveikatos. Jie stengėsi toleruoti šį pokytį, tačiau jiems nepavyko. Dėl šio spaudimo aš nebesu vegetarė ir turiu valgyti mėsą, nors giliai mano viduje tai yra visiškai prieš mano valią.
Suprantu, kad nenoriu kariauti ateinančius kelis metus (iki pilnametystės) su savo tėvais. Jeigu aš noriu turėti gerus santykius – turiu paaukoti savo poreikius ir nesusipykti. Dabar, jaučiu, kad jie niekada negerbė mano nuomonės ir pasirinkimų dėl mitybos.“ – su grauduliu atsiveria Agnė.
unsplash nuotr.
„Visi žinome, kad apsipirkinėjimui ir net kiekvienai vaisių, daržovių rūšiai galima iš namų pasiimti daugkartinį maišelį. Aš tai darydavau tiek apsipirkinėjant vienas, tiek su tėčiu. Bet jis iš manęs kategoriškai niekada neima to daugkartinio maišelio ir viską deda į plastikinius maišelius.
Jaučiuosi, kad ignoruoja ne tik esančią vartotojiškumo problemą, bet ir mane, kaip žmogų bei tai, kas man svarbu.“ – 15 m. Rokas
—–
„Įprastai rūšiavimui atskiroms atliekoms reikia bent keletos šiukšlinių, maišų ar kažko panašaus, nes nėra galimybės nusinešus prie rūšiavimo konteinerių išmesti šiukšlių kasdien. O tėvas dažniausiai neleidžia rūšiuoti, atliekas sumeta į vieną bendrą konteinerį, net jeigu jos jau yra išrūšiuotas (vis dar mintis jo, kad visas rūšiavimas prasimanymas).
Kai kurios pakuotės turi būti išplautos prieš rūšiuojant, tai atliekant tą veiksmą mano draugė dažnai patiria patyčių iš tėvo. Pasiklausius iš šono atrodo kraupoka, bet nemanau, kad šis atvejis yra vienetinis. Tokių tėvų ar mamų yra tikrai daugiau.“ – 18 m. Eimantas
—–
„Nėra labai daug ką sakyti apie mano tėvus – nuolatinis nepalaikymas, kad aš vienas vis tiek nieko nepakeisiu, kad niekas taip nedaro, tik aš. Rūšiavimas yra tik prasimanymas. Parduotuvėje man bandant rinktis ekologiškesnius įpakavimus būna panašios replikos, kad tai tik mano išgalvotas dalykas ir viskas gerai tai mūsų žemei…“ – 17 m. Linas
unsplash nuotr.
„Iš pradžių, kai atsisakydavau valgyti jų paruoštą mėsą arba lankydavausi „skudurynuose“ – gana nemaloniai ar piktai į tai reaguodavo. Taip pat ir dažnai pati susinervinu, kai atrodo net prašomi nesistengia naudoti mažiau plastiko arba rinktis tvaresnius produktus. Iš dalies suprantu, daugeliui suaugusiųjų sunku suvokti šiuos dalykus, ypač jei nesinaudoja socialinėmis medijomis. Didžiąją jų gyvenimo dalį net nebuvo tokio dalyko kaip tvarumas.“ – 16 m. Meda
Tėvų-vaikų galios pozicija atsiskleidžia skirtingose auklėjimo praktikose
Psichologė-psichoterapeutė R. Neliubšienė sako, kad tėvai dažnai yra įsitikinę, kad savo elgesiu nori ir linki tik geriausio, tačiau tenka pripažinti, kad šis įsitikinimas gali būti labai toli nuo to, kaip jų elgesys iš tiesų paveikia jų vaikus.
Psichologė-psichoterapeutė Renata Neliubšienė
„Reikia pripažinti, tėvai kartais tai daro ne visai tinkamais būdais, pykčiu, ironija, sarkazmu, galvodami, kad tai bus veiksmingiau, o vaikai trokšta būti gerbiami su savo nuomone. Jauni žmonės, keliantys šiai dienai gana aktualius klausimus, neišvengiamai susiduria su nusistovėjusių nuomonių, įpročių ir tvirto tėvų žinojimo pozicija, kuri remiasi patirtimi, išbandymu.“
Egzistencialistai ir filosofai kalba, kad branda neturi nieko bendro su amžiumi, nebent tai yra susiję su patirtimi, kurią žmogus ne tik sukaupė. Kognityvinės raidos mokslininkas Jean Piaget aiškina, kad branda – tai patirtis, kai suaugęs žmogus geba persvarstyti ir keisti savo neigiamas, kitą žmogų žeminančias, menkinančias iš vaikystės atsineštas patirtis (traumas). Pakeisti jas taip, kad, nekenktų nei sau nei kitiems. Suaugęs žmogus pats atsakingas už savo sprendimus, savęs pokyčius, net jei tai susiję su giliai įsišaknijusiomis vaikų auklėjimo „tradicijomis“ iš kartos į kartą.
Kognityvinės raidos mokslininkas Jean Piaget
„Būtina aiškiai įvardinti tėvų/globėjų-vaikų galios santykį.“ – sako aplinkos psichologijos mokslininkė Audra Balundė.
„Šiuo požiūriu vaikai ar jaunuoliai visuomet yra santykinai žemesnėje galios pozicijoje, todėl, kad yra priklausomi nuo tėvų daugeliu aspektų. Sėkmės atveju, tėvai teikia finansinę paramą ir pastogę, emocinę paramą, palaikymą, moko kurti socialinius ryšius, suteikia erdvę pažinti pasaulį ir eksperimentuoti, diskutuoja ir derasi dėl vaiko/jaunuolio siūlymų. O taip pat, nubrėžia elgesio ribas, kurios yra labai svarbios sveikos asmenybės raidai.
Tačiau ne visos tėvystės praktikos būna konstruktyvios ir ne visais atvejais vaikai turi saugią erdvę vystytis ir augti, eksperimentuoti ir gauti palaikymą, kai patiria nusivylimų ar nesėkmių. Kartais šeima būna atšiauri vieta, kartai tėvystės praktikos būna, labai nepalankios vaikui ar jaunam žmogui. Kur vyrauja kritika, atstūmimas, nepalaikymas, autoritariškas požiūris į vaiką, o kraštutiniais atvejais nepriežiūra ir ignoravimas. Ir čia labai svarbu akcentuoti, kad, didžiąją dalimi, vaikai ir jaunuoliai, negali pasirinkti to, kokias auklėjimo praktikas pasirinks jų tėvai ar globėjai. O ir patys tėvai, neretai taiko tas auklėjimo praktikas, kurias taikė ir jų tėvai. Ir ne visada turi psichologinių resursų reflektuoti apie tas praktikas ir persvarstyti ar keisti jas.“ – priežastis aiškina Audra Balundė.
Pabandykite laiškuose atpažinti 4 tėvų auklėjimo praktikas, kurias renkasi patys tėvai
„Džiugi žinia ta, kad jaunuoliams rūpi aplinkosauginės problemos. Viena iš laiškų autorių labai taikliai rašo – kad jaunimas turės spręsti kylančias problemas ateityje. Kyla mintis, kad jaunuoliai jau dabar yra pasiruošę prisiimti atsakomybę veiksmais – dalintis žiniomis, rūšiuoti, mažinti vartojimą (mažiau valgyti mėsos, pirkti dėvėtus drabužius ir pan.).
Kitas dalykas, kuris krinta į akis, yra tas, kad paaugliai jaučiasi nepriimti ir nepalaikomi savo šeimose.“ – apgailestauja psichologė, Mykolo Romerio universiteto psichologijos instituto doktorantė Vaida Gabė.
Psichologė Vaida Gabė
Audra Balundė siūlo žvilgtelėti į laiškus giliau ir jais remiantis pabandyti atpažinti, kokias auklėjimo praktikas renkasi šių paauglių tėvai.
„Situacijos gana skirtingos, tačiau bendras jų bruožas yra tas, kad iš esmės visi jaunuoliai jaučiasi nepriimti, nesuprasti ir nepalaikomi savo kelyje į aplinkai draugiškesnį gyvenimo būdą. Šiuo atveju jaunuoliai kuria savo autonomišką/savarankišką idėją, kuri nesulaukia pritarimo ir palaikymo, o iš raidos psichologijos mokslo tyrimų aiškiai žinome, kad vaikų/jaunuolių savarankiškumo palaikymas yra labai svarbus jų psichologinei gerovei, sėkmingai raidai ir sėkmingam įsitvirtinimui gyvenime. Tačiau taip pat žinome, kad tėvai gali taikyti labai skirtingas tėvystės praktikas, nuo kurių priklausys, kaip jie reaguos į naujas vaikų idėjas, siūlymus ir apskritai į tai, kas vaikui yra svarbu.
Raidos psichologijos mokslo klasikė Diana Baumrind, sistemiškai tyrinėjo tėvystės praktikas, ir išskyrė šias pagrindines:
- autoritarinis auklėjimo stilius, kuomet dažniausiai tėvai priima su vaiku susijusius sprendimus, vaikas neturi galimybės daryti įtakos įvykiams šeimoje ir priimti sprendimus;
- autoritetingas auklėjimo stilius, kuomet vaikas kartu su tėvais dalyvauja sprendimų priėmimo procese, vaiko nuomonės yra paisoma ir tariamasi, deramasi;
- leidžiantis arba liberalus auklėjimo stilius, kuomet vaikui suteikiama daug laisvės priimti sprendimus, tėvų įtaka yra labai ribota;
- atstumiantis-apleidžiantis auklėjimo stilius, kuomet vaiko gyvenimas iš esmės paliekamas savieigai.
Svarbu paminėti, kad galimi ir tarpiniai šių auklėjimo praktikų variantai. Nuo to, kokios auklėjimo praktikos vyrauja šeimoje, priklausys ir tai, kaip tėvai reaguos į vaiko/jaunuolio norą įsitraukti į aplinkos tausojimo praktikas, kad ir kas tai bebūtų: pastangos rūšiuoti, rinktis aplinkai draugiškesnį maitinimosi būdą, vartoti mažiau mėsos, dalyvauti aplinkosauginėse pilietinėse akcijose, mažinti vartojimą, įsigyti dėvėtus daiktus ir t.t. Auklėjimo stiliai čia yra svarbūs tuo, kad tarkim vaikui atnešus aplinkosaugos idėjas į šeimą, kur vyrauja autoritarinės auklėjimo praktikos, tikėtina, kad tėvai lengvai jų neįsileis. Tuo tarpu šeimose, kur vyrauja autoritetingas auklėjimo stilius, tėvai ir neturėdami stiprių nuostatų aplinkosaugos klausimais, tikėtina per diskusiją ir argumentus gali sutikti su vaiko siūlymais ir idėjomis.“
9 zuikiai iliustracija
Paauglystė – laikotarpis, kai itin aktyviai formuojasi jauno žmogaus tapatumas
Vaida Gabė akcentuoja, kad paauglystės laikotarpyje vyksta paauglio, kaip individualios asmenybės atsiskyrimo etapas. Ir nuo to, kaip reaguoja tėvai – labai priklauso tolimesnis jaunuolių gyvenimas, jų savivertė bei gyvenimo kelias.
„Paaugliai ieško atsakymų į klausimus: kas aš? koks aš? kuo aš panašus į kitus? kuo nuo jų skiriuosi, kas man svarbu? Ir panašiai. Vyksta atsiskyrimo nuo tėvų procesai, tad nestebina tai, kad paaugliai kuria savo pasaulį, kuriame jiems svarbūs dalykai nebūtinai sutampa su tuo, kas svarbu tėvams”.
pexels nuotr.
Su paaugliais ir jų psichologinėmis traumomis kelis dešimtmečius dirbantys psichoterapeutai J.C. Friel ir L.D. Friel žodžius „Besąlygiškai paklusdamas” aiškina taip, kad kai esame maži ir mūsų išlikimas visiškai priklauso nuo šeimos, mes tėvų žodžius linkę priimti beveik kaip šventus.
Pažintinės raidos teorijoje Jean Piaget atrado ir susistemino duomenis, kad įžengdami į paauglystę dauguma vaikų taip pat pradeda naujo mąstymo pakopą, vadinamą „formaliomis operacijomis” (en. formal operation). Tuo pat metu, kai pradedame suprasti, kuo tapsime suaugę, įgyjame naują mąstymo būdą, kuris nepaprastomis priemonėmis padeda ieškoti tapatumo. Formalios operacijos padeda daryti prielaidas, sistemiškai mąstyti, užuot mąsčius labai konkrečiai. Visai suprantama, kad šiuo paaugliai pradės klausinėti ir abejoti.
Beje, gebėjimas klausti ir abejoti yra didžiausias mūsų įsivaizduojamas pagyrimas pasaulio kūrėjui. Labiau pasigilinus, žmonės yra tokie stebuklingi dėl gebėjimo mintimis peržengti savo fizines ribas ir poreikį žinoti bei suprasti.
Staiga tėvai atsisuka ir vietoje mažai savarankiško dvimečio, sakančio „Ne, pasiimsiu pats, išgirsta keturiolikametį, abejojantį: „Tėti, man neatrodo, kad svarbiausia yra kaina. Aš manau, kad yra svarbu kaip ir iš ko pagaminta.“
Žinoma, ir į dvimečio, ir į šį naujos valios ir savarankiškumo reiškimą tėvai gali reaguoti dvejopai:
- Galima apbstulbti, nuliūsti ir nedelsiant imtis energingų veiksmų visiškai suvaldyti vaiko elgesį ir pakeisti jo požiūrį, palankų tėvams (ar kt. suaugusiems).
- Galim bet ne per daug, kad tiesiogine ar perkeltine prasme nepalįstų po automobiliu. T.y. asistuoti, padėti, pagelbėti, visada būti šalia, patarti, jei paauglys klausia, suprasti ir užjausti, kad ir kas benutiktų.“
Vaida Gabė pabrėžia, kad konfliktai tarp vaikų ir tėvų paauglystėje dažnai suaktyvėja, paaštrėja – iš dalies dėl vykstančių atsiskyrimo procesų. Tėvams kyla iššūkių – tenka priimti vaikų atskirumą, jų savarankiškas nuomones ir kartais intensyvų tų nuomonių išsakymą (įvairiais klausimais – apsirengimas, laisvalaikis, draugai ir pan.).
Fridays for Future Vilnius nuotr.
Skaitant jaunuolių laiškus kyla klausimų apie tėvų ir jų paauglių santykius bendrai – ar tokį nepalaikymą ir nepriėmimą vaikai jaučia tik aplinkosauginiais klausimais? Ar yra sričių, kur tėvai palaiko ir pozityviai skatina, t.y. priima kitokią vaikų nuomonę, leidžia jiems rinktis ir pan. Ypač norisi atkreipti dėmesį į vaikų minimas pašaipias pastabas, patyčias.“
„Labai svarbu pačiam paaugliui pasirūpinti savo psichologine gerove. Jei situacija labai slegia ir jaučiate, kad pačiai (-iam) sunku su ja dorotis, svarbu nelikti vienam (-ai) ir kreiptis į žmogų, kuriuo pasitikite.“ – sako Audra Balundė.
Jeigu jaučiate, kad nepasitikite mokyklos ar poliklinikos už psichologinę pagalbą atsakingu darbuotoju – galite kreiptis į nešališkus, jūsų nepažįstančius ir išankstinės nuomonės apie jus neturinčius nemokamos psichologinės pagalbos paslaugų centrus.
Temos tęsinys 2-oje dalyje, netrukus.
