Jūs mieste. Jame pilna ryškiai šviečiančių vitrinų, kavinėse garsiai groja muzika, parduotuvės ir prekybos centrai kviečia užeiti į vidų. Apsipirkus keliaujate į automobilių stovėjimo aikštelę, įsėdate į citrininiu gaivikliu kvepiančią mašiną, užsileidžiate muziką. Grįžus namo suprantate, kad esate pavargęs žmogus, kažko spaudžia galvą ir norite, kad niekas nelįstų į akis. Norite tiesiog ramybės. Ką jaučiate galvodami apie šią patirtį? Sensorinės perkrovos poveikis gali būti tiesiogiai nejaučiamas ir palaipsniui kauptis organizme. Ilgainiui gali atsirasti ne tik žmogaus elgesio, sveikatos pokyčiai, bet ir pasikeisti kitų gyvūnų ar net kitų gyvybės rūšių elgesys.
Sensorinės perkrovos poveikis (angl. sensory overload) yra būklė, kai žmogaus smegenys gauna per daug sensorinių dirgiklių iš aplinkos (garsų, vaizdų, kvapų, lytėjimo pojūčių ir kt.), todėl darosi sunku tinkamai apdoroti gaunamą informaciją. Tokia perkrova gali pasireikšti įvairiais būdais: nuo pervargimo jausmo iki fizinių simptomų. Ilgainiui gali sukelti didelį stresą, nerimą, sumišimą, susierzinimą, fizinius simptomus, pvz., galvos skausmą ar pykinimą.
Nors pramoniniuose miestuose žmonės gyvena kiek daugiau nei 100 metų, būtent trečioji pramonės revoliucija (XX a. vid. – XXI a. pr.), kai atsirado kompiuteriai, elektronika, skaitmenizacija pagreitino sensorinės perkrovos poveikį. O ketvirtoji pramonės revoliucija, dar vadinama skaitmenine arba technologine revoliucija (kuri apima dirbtinį intelektą, daiktų internetą ir kt. pažangias technologijas) paspaudė gazą taip, kad poveikis pasireiškia ne tik žmogaus elgesio, sveikatos sutrikimais, bet ir nykstančiomis rūšimis.
Žmogus egzistuoja maždaug 0.006% viso gamtos egzistavimo laiko
Biofilijos hipotezė teigia, kad mes, žmonės, kaip rūšis vystėmės gamtoje. t.y. Homo sapiens (protingasis žmogus) išsivystė gamtos aplinkoje ir joje gyveno didžiąją savo egzistavimo dalį – apie 99,99 proc. viso mūsų rūšies egzistavimo laiko. Visoje bioįvairovės sistemoje esame dvikojė žinduolių klasės biologinė rūšis, priklausanti hominidų šeimai. Mes, Homo sapiens (protingasis žmogus), išsivystėme Afrikoje, į pietus nuo Sacharos, prieš 140–280 tūkst. metų iš vėlyvojo Homo erectus rūšies formų.
Early human migrations (Patterson) by Tobias Jung is licensed under a Creative Commons Attribution-ShareAlike 4.0 International License. Image is a composite of Spreading of Homo sapiens by NordNordWest and Natural Earth II, Ocean with flat blue tint, by Tom Patterson
Žmonės, kaip ir kiti žinduoliai, turi daug sensorinių gebėjimų, kurie išsivystė evoliucijos eigoje. Šie sensoriniai gebėjimai padėjo prisitaikyti prie aplinkos, išgyventi, apsisaugoti, daugintis ir net tobulėti kaip rūšiai visoje gamtos vystymosi istorijoje. Tarkime, Žemė susiformavo maždaug prieš 4,54 mlrd. metų, o pirmieji gyvybės ženklai, t. y., primityviausi mikrobai, atsirado maždaug prieš 3,5–3,8 mlrd. metų. Tai reiškia, kad gyvybė (plačiąja prasme gamta) egzistuoja bent 3,5 mlrd. metų ar net daugiau.
Imkime vidurkį. Gamtos egzistavimo laikas: 3,5 mlrd. metų = 3 500 000 000 metų. Žmogaus egzistavimo laikas: vidutiniškai 210 000 metų (vidurkis tarp 140 000 ir 280 000 m.). Remiantis šiais evoliucijos metais žmogus egzistuoja maždaug 0.006% viso laiko, palyginus su gamtos egzistavimo trukme.
Tad žmogaus buvimas sudaro tik labai mažytę dalį visos gamtos istorijos. Mes išsivystėme jau esančioje ekosistemoje su savaime besireguliuojančiais fizikiniais, cheminiais, biologiniais procesais. Tam, kad išgyventume ir joje išliktume, per tūkstančius metų žmonių kartose vystėsi įvairūs adaptaciniai, tame tarpe ir sensoriniai gebėjimai. Jeigu imtume šiuolaikinį žmogaus kartos skaičiavimo matą (kad karta yra 25–30 m. laikotarpis), tai per žmogaus egzistavimo Žemėje laikotarpį pasikeitė apie 5000 – 10 000 žmonių kartų. Nors anksčiau žmonės gyveno dar trumpiau, tad, galimai, kartų pasikeitė daugiau.
Skaičiuojame toliau: jei žmogus pramoniniuose miestuose gyvena maždaug 100 metų, o gamta egzistuoja virš 3,5 mlrd. metų, tai žmogaus gyvenimas pramoniniame pasaulyje sudaro apie 0,000002857% visos gamtos egzistavimo laiko.
Britų genetikas A. Rutherford savo knygoje „Trumpa žmonijos istorija“ teigia, kad net minimaliems genetiniams pokyčiams įvykti prireikia nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų žmonijos kartų.
Genetiniai pokyčiai, kurie lemia gebėjimus ir negebėjimus, priklauso nuo natūralios atrankos, mutacijų ir genų perdavimo per kartas. Jis pateikia genų inžinerijos analizę, kodėl, jei netoleruojate laktozės, jūsų tolimieji protėviai nėra europiečiai.
Dabar daug suaugusiųjų, o maždaug prieš 10 000 metų visi suaugę žmonės pasaulyje neturėjo laktozės virškinimo fermento, vadinamo laktaze. Tačiau žmonėms Europoje pradėjus užsiimti pieninkyste, per keliasdešimt kartų tai pasikeitė. Šį patvarumą lemia labai nedaug DNR pokyčių laktazės gene ir aplink jį. Todėl dabar kai kurie suauge turi fermentą, vadinamą laktaze, koduojamą LCT geno.
Šie pokyčiai įvyko per daug kartų (tai galėjo būti 50–100 žmonių kartų) ir buvo palankūs tik tam tikrose aplinkose, kur pienas tapo svarbia mitybos dalimi. Nors laktozės toleravimas, galėjo įvykti per kelias dešimtis kartų, tačiau pokytis tapo paplitęs tik per dar ilgesnį laikotarpį.
Pasaulį, kuriame gyvename, formuojame patys savo veikla ir kultūra, tiesiog savo būtimi, o mūsų DNR savo ruožtu į tai reaguoja. Genai keičia kultūrą, o kultūra keičia genus. – rašo genetikas, septynių mokslinių veikalų apie genetiką autorius Adam Rutherford.
Ką reiškia atsirasti jau seniai važiuojančiame traukinyje?
Įsivaizduokite, jūs mieguistas atsikeliate tamsų rytą ir staiga kažkas įjungia ryškią šviesą. Kaip jaučiatės? Galima sakyti, kad pramoninio laikotarpio sensorinė perkrova drastiškai įsiveržė į žmogaus ir visos gamtos evoliuciją, panašiai kaip ta uždegta ryški šviesa ryte.
Staiga pagreitėjusi pramonės ir vartojimo era su vis didėjančia sensorine perkrova taip greitai gausėja, kad bet kokio žmogaus smegenys ir jutimų sistema evoliuciškai nespėja prie to prisitaikyti. Žmonės yra nuolat veikiami intensyvios stimuliacijos (triukšmo, šviesos, skaitmeninių įrenginių, žmonių srauto), o ji gerokai skiriasi nuo natūralios aplinkos, kurioje mūsų smegenys ir jutimų sistemos vystėsi per tūkstančius metų.
Nuolatinis nuovargis ir sumažėjęs produktyvumas – ritmingų ir prognozuojamų gamtos reiškinių deficito pasekmė
Mūsų smegenys evoliucijos metu prisitaikė apdoroti sensorinę informaciją iš natūralios aplinkos, kuri pasižymėjo ritmingais ir prognozuojamais gamtos reiškiniais: vėjo švilpimu, paukščių giesmėmis, tekančiu vandeniu ir pan. Tokie natūralūs garsai, vaizdai ir pojūčiai pasižymi harmoninga struktūra, pavyzdžiui, fraktaliniais modeliais.
9 zuikiai Pojūčių žygis | V.Paplauskas nuotr.
Žmogaus smegenys turi ribotą gebėjimą apdoroti sensorinę informaciją. Tai nei gerai, nei blogai, tiesiog žmogaus smegenys evoliuciškai taip išsivystė, kaip išsivystė ir mūsų kojos ar rankos. Mes neturime galimybės ant savęs nešti 50 kartų už mūsų kūno svorį didesnį krovinį, kaip tai gali padaryti kai kurios skruzdės. Nes tiesiog jų tokie gebėjimai išsivystė evoliuciškai. Su mūsų smegenimis taip pat.
Kai vienu metu daug dirgiklių užplūsta iš įvairių šaltinių (pvz., garsai, vaizdai, kvapai vienu metu), tai gali sukelti psichinę ir fizinę įtampą. Ši perkrova sukelia nuovargį ir mažina produktyvumą. Ilgalaikis smegenų perkrovimas dirgikliais gali net padidinti lėtinio streso riziką, pvz., kortizolis (streso hormonas), aktyvuojasi, kai smegenys nuolat veikia „aukšto budrumo“ režimu. O jis yra siejamas su įvairiomis sveikatos problemomis, nuo kurių užsikuria visas tuntas kitų lėtinių negalavimų.
Moderniame pasaulyje, ypač miestų aplinkoje, sensorinė stimuliacija yra kardinaliai intensyvesnė, greitesnė, chaotiškesnė ir dažnai nenuspėjama. Tai sukelia tiek daug informacijos antplūdžio vienu metu, kad mūsų smegenys to nesugeba apdoroti. O kai jos bando susitvarkyti su tuo, kuo sunkiai apdoroja, išsibalansuoja ir kitos organizmo funkcijos.
Pavyzdžiui, remiantis audiologiniais ir psichofiziniais duomenimis, manoma, kad žmogus per dieną išgirsta 20 000 – 30 000 skirtingų garsų. O kur dar kvapai, skoniai, prisilietimai ir kita matoma bei perskaitoma informacija.
Iššaukiamas irzlumas, agresija, socialinis atsitraukimas
Dėl sensorinės perkrovos net ir neurotipiniai žmonės (tie, kurie neturi neurologinių sutrikimų) patiria dėmesio sutrikimus ir sumažėjusį produktyvumą. Nes dirgiklių perteklius sukelia, taip vadinamąjį, dėmesio susiskaidymą, todėl sunku susikoncentruoti į vieną užduotį arba pasinerti į gilesnę mąstymo būseną. Tai reiškia, kad žmogus negali efektyviai sutelkti dėmesio į vieną mintį dėl per didelio dirgiklių kiekio aplinkoje. Dėl gausybės išorinių dirgiklių (garsų, šviesų, judesio) žmogus gali nuolat jaustis išsiblaškęs, o tai trukdo atlikti užduotis.
Taip pat dažnai pasitaikantys atvejai yra nuolatiniai šokinėjimai nuo vienos užduoties prie kitos. Žmogus nuolat keisdamas dėmesio centrus stengiasi susidoroti su daugybe dirgiklių, o tai sumažina efektyvumą ir produktyvumą. O kai dėmesys nuolat persijungia dėl išorinių dirgiklių, tampa sunku pasiekti gilesnį mąstymo lygį, kuris reikalauja ilgalaikės koncentracijos ir ramybės.
Perteklinė sensorinė stimuliacija vyksta nuolat, ji gali sutrikdyti žmogaus emocinę pusiausvyrą ir gebėjimą reguliuoti emocijas. Žmonės, veikiami intensyvaus triukšmo ar chaotiškos aplinkos, dažniau patiria irzlumą, agresiją ar socialinį atsitraukimą. Tai gali paveikti santykius ir socialinį bendravimą, sukeldamas papildomą stresą.
Negyvename akmens amžiuje, tai kam mums tie sensoriniai gebėjimai dabar?
Uoslė kadaise buvo svarbi maisto paieškai, pavojų atpažinimui ir socialiniam bendravimui. Bet juk žmonės nebegyvena akmens amžiuje ir miškuose, tad kam jam ta uoslė? Pažvelkime iš funkcinės pusės. Kiekvienas organizmas turi tam tikrą savo sensorinį gebėjimą ne dėl grožio ar magiškų galių, o dėl išgyvenimui reikalingų funkcijų. Tai tyrinėja ir biomimikos mokslas.
Žmogui uoslė yra ypač svarbi ir šiandien, kur taršos pavojų dar daugiau. Šiuolaikinis žmogus vis dar turi evoliucinį palikimą ir pvz., natūralų gebėjimą atpažinti ir reaguoti į nuodingus kvapus, net jeigu tai yra nekaltas produktas, pavyzdžiui automobilio kvapukas.
Deja, intensyvėjant sensorinei perkrovai, net jei ir gimstame su šiuo gebėjimu, tai ilgainiui šie uoslės gebėjimai, vadinkime, atbunka. O tai vyksta dėl įvairių sensorinio pertekliaus priežasčių: kvapų taršos lygio, cheminių priedų maisto produktuose, sintetinių kvapų ar kvepalų. Todėl žmonėms gali slopti gebėjimas atpažinti šviežią maistą ar pavojų, pavyzdžiui nuodingą kvapą.
Apžvelkime gyvenimišką situaciją: žmogus atsidūręs šalia nuodingo kvapo instinktyviai imsis gynybinio reflekso (užsidengs ranka nosį, atsitrauks iš tos vietos ir pan.), jei tik uoslė dar nėra nuslopusi. Tačiau jeigu uoslė jau yra nuslopinta, žmogus gali stovėti organizmui kenkiančiame kvape (tai gali būti chemikalas, nekaltas oro gaiviklis, kvepalai ar tiesiog namų kvapas), bet jo gynybinis refleksas nebesuveiks.
Taip kiekvieną kartą kvapas vis paveikia organizmą, o ilgainiui kelia lėtinius simptomus, kurių priežastį atsekti jau darosi itin sudėtinga. Pvz., ilgiau pabuvus prikvėpintose patalpose pradėjote jausti galvos svaigimą. Jį, galimai, nurašote sunkiai, ilgai dienai, stresui. Galimai, tikrai ne kvapams.
Kaip išeiti iš užburto rato?
Šviesos tarša, garso tarša, kvapo tarša jau yra atskiros mokslo tyrinėjamos sritys. Pavyzdžiui, lietimo tarša apima nepageidaujamas fizines stimuliacijas, tokias kaip vibracija, šiluma arba šaltis ir t.t. Kai kuriose šalyse jau yra įgyvendinami įvairūs sprendimai vietiniu ar sisteminiu lygmeniu, kurie padeda kurti darnų santykį tarp modernaus pasaulio dirgiklių ir žmogaus sensorinių gebėjimų.
Įdomi akistata, kad šiuo klausimu atsiduriame, tarsi kryžkelėje. Žmogui sensorika slopsta dėl gausėjančios technologinės pažangos. O kai slopsta klausa, rega, uoslė, skonis, jutimas žmogus kuria technologijas, kurios palengvintų gyvenimą ir užpildytų slopstančius sensorinius gebėjimus.
Nors sensorinių dirgiklių reguliavimas yra kompleksinis ir sisteminis pokytis, visgi ir maži veiksmai gali padėti ne slopinti, o priešingai stiprinti sensorinius gebėjimus, jei tik to norisi. Štai keli jų:
- Biofilinis dizainas biuruose;
- Neuroįvairovei pritaikyti miestai, žaliosios erdvės, architektūra;
- Pojūčių, sensoriniai užsiėmimai gamtoje;
- Lauko ofisai;
- Laiko, praleidžiamo žaliosiose erdvėse didinimas.
Straipsnio autorė Sandra Galdikaitė
Apie šiuos sprendimus ir kitas sensorinės perkrovos temas dalinsiuosi kituose straipsniuose. Jeigu apie naują publikaciją norite informaciją gauti asmeniškai, prenumeruokite naujienlaiškį ČIA.
O jeigu esate sveikatos specialistas, mokslininkas, biologas, fizikas, chemikas, urbanistas ir pan., kuris tyrinėja šias temas ir norėtumėte pasidalinti savo patirtimi, susisiekite info@9zuikiai.lt
