Oskaras prisipažįsta: „Prieš penkerius metus džiaugdavosi šiukšlinė, kad į ją išmesdavau šiukšlę (o ne kur ant gatvės). O dabar, jei aplinkui nėra rūšiavimo šiukšliadėžės, tai atlieka kuprinėje voliosis tol, kol nesurasiu tinkamo konteinerio.“ – sako Oskaras. Kas atsitiko, kad jo įpročiai taip pasikeitė?
Įšoko į „važiuojantį traukinį“ ir kelionė tęsiasi iki šiol
„Esu baigęs aktorystę ir po studijų užsiiminėjau renginių vedimu. Vieną gražią dieną gavau skambutį iš kolegos, kuris prabilo apie problemą:
– Oskarai, netrukus vyks renginys, tačiau jam staiga turime surasti kitą vedėją. Ar gali padėti?
– Kodėl gi ne? – atsakiau. – Kiek laiko liko pasiruošti?
– Dvi savaitės. – atsakė jis.
– Hmm, tai dar yra laiko, imu! – Nedvejojęs sutikau.
Du kartus susitikau su organizatoriais, paaiškino, koks tai renginys ir ką turėsiu daryti. Tai buvo aplinkosauginė iniciatyva vyresniųjų klasių mokiniams – „Žalioji olimpiada“. O paradoksas buvo toks, kad aš apie tai absoliučiai nieko nenusimaniau! Tačiau mane lydėjo noras išlikti profesionalu ir apie aplinkosaugą pradėjau domėtis maksimaliai tiek, kiek buvo įmanoma sužinoti per tas dvi savaites.
„Žaliosios olimpiados“ pusfinaliai vyksta įvairiuose miestuose. Pirmasis pusfinalis, dėl kurio nebuvome tikri kaip viskas pasiseks: ar tinkama programa, klausimai – atiteko būtent man. Žmogui, kuris nieko nenusimanė apie rūšiavimą, tuo labiau apie tvarumą.
Bet, manau, niekas nenutinka šiaip sau. Nes toliau įvykiai klostėsi taip, kaip niekada nebūčiau net susapnavęs.
Važiuojant į pirmąjį pusfinalį iš Vilniaus į Alytų organizatorei Vaidai automobilyje uždaviau, kone, milijoną klausimų. Tiesiog skaičiau programą ir kur tik man kildavo neaiškumai – klausdavau ir domėjausi kaip mažas vaikas.
Iš profesinės pusės žinojau, kad jeigu renginio metu uždavinėsiu klausimus vaikams, aš kaip vedėjas, turėsiu papildyti atsakymus arba juos paaiškinti plačiau. Tad visą kelią organizatorei uždaviau labai daug klausimų. Nuo mikro plastiko iki žiedinės ekonomikos. Ir žinote, kas atsitiko? Besiruošiant „Žaliosioms olimpiadoms“ aš gavau labai didelį pliupsnį man naujos informacijos. Ir ji mane pradėjo „vežti“!
Ir vuolia! Į „Žaliosios olimpiados“ renginių ciklo finalą (po pusės metų nuo pradžios, – aut.pastaba) aš žengiau kaip visai neblogai rūšiuojantis žmogus.“
„Nenorėjau visko iš karto. Priešingai – priimu kiekvieną mažą žingsnelį kaip tikrą malonumą.“
„Prisipažinsiu, prie visos tvarumo kelionės prisidėjo faktas, kad dar prieš penkis metus aš tikrai propagavau besaikį vartojimą ir galima sakyti, buvau ne itin laimingas. Gyvenau apmąstymuose ir ieškojau priežasties, kodėl taip yra.
Dar prieš 5 metus mano visa spinta buvo pilna drabužių, iš kurių pusės tikrai nenaudojau. O naujus pirkdavau kas mėnesį. Dauguma jų buvo iš greitosios mados, pagaminti bet kaip, įsigyti iš įvairios etikos ir moralės parduotuvių.
Dabar pas mane spintoje liko tik tie rūbai, kuriuos nešioju nuolat. O tuos, kurie man buvo nereikalingi – nunešiau į tekstilė rūšiavimo konteinerį arba atidaviau labdarai.
Anksčiau namuose turėjau tik vieną šiukšliadėžę. Visas atliekas mesdavau į vieną krūvą: pradedant nuo maisto, baigiant elektronika. Įsivaizduojate? Silkės uodega, grietine aptekęs indelis su nudegusia lempute bei laidais vienoje šiukšliadėžėje…
Na, o dabar yra skirtingos atliekų talpos: plastikui, popieriui, buitinėms atliekoms, stiklui. O rūsyje turiu atskirą konteinerį stambiagabaritėms atliekoms. Joms perku atskirą išvežimo paslaugą iš atliekų tvarkytojų.
Nevalgau mėsos. Pradėjau jos atsisakyti dėl psoriazės. Tačiau ilgainiui supratau, kad gyvulinė pramonė taip pat turi labai didelę įtaką mūsų aplinkai. Galiu prisipažinti, kad visiškai nepasigendu mėsos ir valgau tikrai skaniai!
Pradžioje domėjaus kaip ir ką rūšiuoju, o paskui pradėjau analizuoti, kas iš to gaunasi. Sau kėliau labai daug klausimų: o jeigu aš to nepadarysiu, kaip tai įtakoja aplinką, kas iš to bus? O ką man daryti, kad to nebūtų?
Nedrįsčiau savęs vadinti zeroweisteriu. Tiesiog vedu minimalistinį gyvenimo būdą dėl ekologinių priežasčių. Neperku daug. Jeigu perku tai pagalvoju ar tą pirkinį bus galima panaudoti antrą kartą arba išrūšiuoti.
Žinoma, aš, vistiek, palieku CO2 pėdsaką, bet jis yra ženkliai mažesnis, nei palikdavau anksčiau.“
Nuo beprasmybės iki įtakos kitiems
„Kai turėdavau daug – būdavo daug pasirinkimų. Nervindavausi dėl to, kad nežinodavau, ką pasirinkti. Vietoje to, kad išsirinkčiau kažką iš jau turimų daiktų – tiesiog nusipirkdavau naują daiktą. Rūšiavimas atrodė kaip beprasmybė: tiek daug įvairių pakuočių, medžiagų. Aš net nesusigaudydavau kaip rūšiuoti, kaip atskirti kur ir į kurį konteinerį dėti. Apie prasmę net nekalbu. Klausdavau: kam tas rūšiavimas? Kam apsisunkinti?
Tik tada, kai viską minimalizavau – supratau, ką aš darau. O supratau, kad tai yra labai cool gyvenimas. Man reikia mažiau ir man absoliučiai patinka šis Skandinaviškas požiūris less is more. Kuo mažiau turiu – tuo, iš tiesų, aš turiu daugiau.
O tai vis labiau pastebi mano draugai bei artimieji. Kartais jie skambina ir pradeda klausinėti patarimų, klausia kur, kokią pakuotę mesti. Aš savo draugams nieko neperšu. Jie mato, kad man tai patinka ir patys tuo susidomi.“
Negalėjo pakęsti melo sau
„Aš labai mėgstu gamtą, tiesiog taip užaugau. Tuo metu, kai bendraamžiai jau domėjosi dviračiais ir automobiliais, man patikdavo tiesiog sėdėti ir žiūrėti į pievą.
Bet iš tiesų anksčiau savo elgesiu prieštaraudavau pats sau: sakydavau „aš taip myliu gamtą, aš gamtos žmogus“, bet tuo pačiu aš nerūšiuodavau. Tai buvo tiesioginis melas pačiam sau. O nuo tada, kai pradėjau rūšiuoti, žiūrėti kaip ir ką perku, ką naudoju bei valgau – mane apėmė teisingumo jausmas. Darau tai, ką sakau ir su šia veiksmų seka atėjo ramybė.
Man tiesiog malonu ir faina! Su pasimėgavimu einu į darbą pėsčiomis, nes žinau dėl ko tai darau: pačiam yra sveikiau ir gamtai geriau. O prie viso to dar ir surandu daug veiklos, kuri užpildo ėjimo pėsčiomis laiką.
Nežinau kaip, bet tiesiog pavyksta suprasti, kodėl taip noriu daryti bei kodėl man tai teikia malonumą.
Varžiau save tik vienu aspektu: nepradėti kitiems aiškinti kaip pradėti gyventi. Tai buvo sunkiausia, bet kažkaip susitvarkiau su savimi. Tiesiog nusprendžiau, kad rūšiuosiu dėl savęs ir niekam nepriekaištausiu, jei to nedaro.“
Moksleiviams rūšiavimas atrodo toks pats elementarus, kaip dantų plovimas
„Prie mano mąstysenos pokyčio prisidėjo ir faktas, kad „Žaliojoje olimpiadoje“ matau labai daug jaunimo. Žmonės čia ženkliai jaunesni už mane, bet jiems neatrodo, kad taip gyvendami daro kažkokį žygdarbį. Moksleiviams tvarūs įpročiai yra elementarūs.
Esu pagavęs save awkward (nepatogiose, – aut.pastaba) renginių situacijose. Olimpiadoje skelbdavau skaičius, kiek moksleiviams pavyko surūšiuoti. Pristatydavau tai kaip įspūdingus skaičius: su ditirambais, ragindamas pasiploti vieni kitiems. O šie nuostabūs moksleiviai žiūrėdavo į mane veriančiais žvilgsniais ir tiesiog akimis sakydavo man: „Seniuk, na, mums tai nėra įspūdingi skaičiai. Mums tai normalu. Už ką mes turime ploti? Kad padarėme taip, kaip turi būti?“
Net ir ruošdamiesi olimpiadoms moksleiviai nebijo to, ko nežino. Jie tiesiog neria į informaciją.
Galiu nuoširdžiai pasakyti, kad aš labai džiaugiuosi matydamas jaunimą, kuriam RŪPI.“
„Žalioji Olimpiada“ šiemet švęs jau 5-ąjį projekto gimtadienį ir leisis į aplinkosauginę ODISĖJĄ kartu su visos Lietuvos mokyklos bendruomenėmis!
Konkursu siekiama ugdyti 8-11 klasių moksleivių ekologinį sąmoningumą ir vertybines nuostatas, daugiausia dėmesio skiriant darnaus vystymosi, žiedinės ekonomikos, atsakingo vartojimo, atliekų tvarkymo (ir svarbiausia – perdirbimo!) temoms.
Susidomėjusieji kviečiami registruotis ir sekti „Žaliosios olimpiados odisėjos“ paskyras socialiniuose tinkluose „Facebook“ ir „Instagram“. Dalyvavimas projekte – NEMOKAMAS. O visi dalyviai olimpiados renginiuose susitiks ir su Oskaru!