„Ekonomikos vystytojai naudojasi tokiais žodžiais kaip ekologija, tvarumas. Tačiau daugeliu atvejų tvarumo iš tiesų nėra. Nes vertybės nukreiptos į išorinius rezultatus, o ne vidų, ne pačią žmogaus prigimtį, jausmus. Mes atsiduriame kryžkelėje: o kas mums pasakys, kas yra tvarumas? Mes vis laukiame, kad kažkas tai padarytų. Tačiau niekas nepasakys, tai įmanoma tik pačiam pajausti.“
Susitikus su „Mėnulio seserimis“ Aiste Samuliene ir Inga Milašiene pasikalbėjome, apie savęs nepriėmimą iš moteriškojo prado pusės. Kodėl mums vis sunku jausti ir priimti kitus žmones be vertinimo pagal išorinius pasiekimus bei kaip iš to išsivaduoti?
Inga – dešinėje, Aistė – per vidurį | Mėnulio seserys nuotr.
Moterų ritualų vedlės Aistės Samulienės nuomone, masinis moteriškumo nepriėmimas išsivystė per šimtmečius. Per šį laikotarpį Europoje ir Vakarų kultūroje įvyko atskirtis: religijos atsiskyrė nuo valstybių valdymo ir jos tapo kaip du skirtingi reiškiniai.
„Kitaip sakant, dvasinis ir jausminis gyvenimas buvo atsieti kaip atskiri visuomenės matai.
Archeologė, antropologė, archeomitologijos pradininkė M. B. Alseikaitė-Gimbutienė nagrinėdama senosios Europos, Deivių kultūrą pastebėjo, kad net senovės archetipų vaizdiniuose buvo vaizduojama įvairovė moters pavidalu. Tai vyko matriarchato laikmečiu.
M. B. Alseikaitė-Gimbutienė
Pasaulyje vis dar yra nemažai bendruomeninių santvarkų, kuriose gyvenimas paremtas pagarba moteriškam ciklui. Tai kas vyksta moters kūne, psichikoje, jausmuose – atneša naudą bendruomenei.“
Moters gamtos ciklas tapo tabu, kai matriarchatą persvėrė patriarchatas
„Prasidėjus patriarchato (socialinė vyrų dominavimo moterų atžvilgiu sistema – aut.past.) santvarkai – išliko tik kelios dominuojančios moters rolės, kurios priimtinos visuomenei: geroji motina, geroji žmona, teisinga, mylinti ir globojanti moteris. O jeigu konkrečiau – tai motina ir žmona. Visi kiti moters aspektai buvo priskirti prie niekam netinkamų ar šešėlinių savybių.
Kas atsitiko?
Per patriarchato dešimtmečius ir amžius mėnesinės buvo pozicionuojamos kaip tabu, kad tai yra, neva, nešvaru, gėda, moteris turi tai slėpti. Moterys už tai būdavo baudžiamos (pvz. laužai viduramžiais ir pan.). O iš tiesų tai buvo tiesiog moterys, kurios pažinojo savo ciklą, prigimties galią. Visuomenėje buvo (ir vis dar vyrauja) suvokimas, kad jei dominuojanti moters rolės samprata yra ne tik motina ir geroji žmona tai – pavojinga žmonijai.
Nors patriarchato metu ir buvo bandoma į šešėlį nustumti labai daug moteriškųjų savybių – moteryse iki pat šiol vyksta gamtos ritmas. Jis niekur nedingo. Taip pat ir menstruacijų besisukantis ciklas. Moterų kūnas vis dar veikia kaip gamtos dalis. Ir visa, kas vyksta mumyse yra natūralu.
Visi šie nuolat aplinkoje girdimi tabu apie moters ciklą mus privedė prie pasąmoninio mąstymo. Kažkuriuo metu visuomenėje, buvo suprasta, kad moters prigimtinės savybės ir gamtos ciklas yra blogis. Kad tai yra gėda ir vargas.
O kai šis požiūris vyrauja jau daug metų – mes su juo jau gimstame, mus taip auklėja ir mes taip auklėjame savo vaikus, jeigu nepradedame jausti ir galvoti kitaip.
Dabar už mūsų yra mažiausiai kelios kartos su šiuo mąstymų: mamos, močiutės, prosenelės, proprosenelės ir t.t. O ką jau kalbėti apie viduramžių moteris ir dar anksčiau.“ – savo įžvalgas apie pasaulio santvarkas aiškina moterų ritualų vedlė, žinių apie moters ciklo dovanas skleidėja Aistė Samulienė.
Aistė Samulienė
Savęs nepriėmimas pradeda reikštis per fizinius simptomus
„Iš tiesų mumyse, moteryse, yra visi fiziniai ir jausminiai aspektai.“ – sako Aistė.
„O mėnesinių ciklas juos padeda iškelti: mūsų vidinio pasaulio poreikius, mūsų vidinę tamsą, pyktį, kai mums jį reikia išreikšti. Taip pat susierzinimą, kad dalykai aplink vyksta ne taip kaip jaučiame. Gaila, kad moterys per šimtmečius, net ir dabar visa tai turi užspausti, kažkur padėti, paslėpti, nuslopinti.
O vykstant moteriškojo gamtos ciklo slopinimui – tai pradeda atsigręžti prieš mus pačias. Kūne formuojasi simptomai: atsiranda skausmai, ligos, nevaisingumas (uždaryta mūsų kūrybinė galia, savęs ribojimas, suvaržymas).
Unsplash nuotr.
Kūrybinę galią turime laikyti užspaudusios, kad ji neišeitų. O ši kūrybinė galia yra visokia: ir kurianti, didinanti, dauginanti, bet tuo pačiu ir naikinanti. Lygiai taip pat, kaip gamtoje vyksta ciklai: pražysta, skleidžiasi, noksta, o paskui nyksta. Tai – ratas.
Ir kas tada atsitinka? Kuo labiau kažkokią dalį bandome užspausti – tuo labiau ji bando prasibrauti. O tai dažnai įvyksta per simptomus. Susidaro simptomų ratas, į kurį patenkame dėl to, kad nepriimame mumyse natūraliai vykstančių procesų.“
Skausmai – nėra norma
„Žinoma, yra ir kitaip mąstančių. Tačiau didžioji dalis pasaulio moterų galvoja, kad normalu, jog mėnesinių metu skauda pilvo apačią. Mano, kad tai yra norma. Priešingai – tai nėra norma. Jeigu skauda – kiekviena moteris turi rimtai susimąstyti, kodėl taip yra.
Tą patį galiu pasakyti ir apie PMS (priešmenstruacinis sindromas – aut.pastaba) formuojamą požiūrį. Juk dažnai girdime anekdotus, replikas apie moterų elgesį per PMS. Žinoma, jau vien tai, kad mokslas pripažino, jog PMS metu pakinta moters sąmonė yra gerai.
Deja, tai yra pripažinta iš neigiamos pusės. Neva, moteris išreiškia protrūkius ne laiku ir ne vietoje, ne darniai. Nustato ribas ne laiku ir ne vietoje. O iš tiesų tai reikia pajausti ir patirti anksčiau.
Mėnulio seserys nuotr.
Žinoma, atkeliavusios į šį pasaulį mūsų dažniausiai nemoko kaip jausti savo kūną, kas mumyse vyksta. Mes esame išmokusios galvoti toliniu būdu – kaip turi būti. O kaip yra mumyse, kaip jaučiu – mes ignoruojame. Mes esame mokinamos galvoti: kaip turi būti.“
„Na, neverk, viskas bus gerai“
Aistė ir iš asmeninės patirties, ir iš stovyklose matomų situacijų pastebi, kad kai moteris verkia – aplink vis dar atsiranda žmonių, kurie nori, kad ji kuo greičiau nustotų verkti.
„Mums daugumai sunku matyti ašaras, pyktį. Sunku matyti emocijas, kurios iš tiesų yra natūralios. Sunku dėl to, kad mes pačios nežinome, ką su tuo daryti.
Dažnai protas sako: „viskas, gi, gerai: namai stovi, vaikai sveiki, jei kažkas įvyko blogo – bet, juk, gerai baigėsi. Taip, proto lygmenyje – tai yra gerai, bet jausminiame lygmenyje yra visiškai kitaip.
Mėnulio seserys nuotr.
Ir kai tik tą jausminę dalį vis nuneigiame – pradedame nebejausti, kas su mumis vyksta. Tada nebeišeina jausti ir priimti moteriškumo. O moteriškumas yra tai, ką mes jaučiame, kas mumyse vyksta. O mumyse nuolat vyksta kaita.“
Mums yra naudinga nekalbėti apie natūralius ciklus
Inga Milašienė atvirauja, kad šiandieniniam pasauliui, ypač ekonomikai yra naudinga auginti žmones, kurie nejaučia. Kai moteris nesigilina į save, į savo poreikius – ji gali daug daugiau atlikti techninių darbų.
„Aistė minėjo moters ciklą gerbiančias bendruomenes. Jose moterys bent 3 dienas per mėnesį, kraujavimo metu, skiria laiką sau.
Pabandykime šį aspektą perkelti į šiuolaikinį pasaulį. Kiek ekonomikos sustos, kiek moterų neišeis į gamyklas, į parduotuves? Kam toks žmogus reikalingas šiandien pasaulyje?
Tai yra nenaudinga šiam „galingam“ pasauliui, kuris juda technokratine linkme. Naudojamąsi moters pasąmonine baime. Iš to išaugo labai daug industrijų. Nes atimtos mūsų galios, žinios, pasitikėjimas savimi, savo kūnu. Formuojamas požiūris, kad tai, ką moteris jaučia yra ne tai.“ – dalinasi Inga.
Inga Milašienė
Moterims baisu, nes yra pasąmonės atmintis, kuri jas stabdo
„Pažinusi savo vidines galimybes ir jėgą, moteris įgyja vidinę stiprybę – tampa atsparesnės išoriniam pasauliui, tam, kas vyksta. Nori daug ko atsisakyti. Žinoma, norint pasiekti tokią būseną – reikia praeiti visas vidines pasąmonines baimes, kurios kausto nuo promočių laikų ir gali tave sutrypti.
Kai moterys pradeda suvokti ir tai įveikti – dažnai pasitaiko, kad giminės jas atstumia. Pradeda sakyti: kažkas su jomis keisto vyksta, kažkas negerai, elgiasi kitaip, mažiau perka, daugiau gilinasi į save, ko jos tiek daug kalba apie jausmus, jautruolės kažkokios…
Pasitaiko, kad gilindamosis į savo vidų – moterys jaučiasi atskirtos nuo savo giminės rato, kur anksčiau jautėsi priklausančios. Tačiau noriu pasakyti, kad ši būsena yra normali savijauta. Ją tiesiog reikia išbūti ir pereiti. Normalu, kad kaupiasi ašaros, nes pasąmonė pereina didelį pokytį.
Mėnulio seserys nuotr.
Iš vienos pusės moteris nori priklausyti genčiai, nenori būti atstumta. O kai gauni tikrojo moteriškumo žinias – pradedi suprasti, kad šiai vartotojiškai genčiai nepriklausai. Kyla klausimas: o kam aš tada priklausau?
Moterims svarbu pažinti tokias pačias moteris – bendramintes. Deja, dažnai pasitaiko situacijos, kad moterys gyvena su vyru, vaikais, turi blogą santykį su mama, močiutės(dažnai) nebėra, o per socialinius tinklus ir televiziją rodomas visai kitoks požiūris nei iš tiesų jaučia moteris iš prigimties. Tad vienai atsilaikyti yra labai sudėtinga.“
Įmanoma įgyti atsparumą sisteminei informacijai, kai fizinis kūnas ir emocijos pozicionuojami atskirai
Aistė pataria, kad pirmiausiai reikėtų susipažinti su moterimis, kurios jau yra šiame kelyje. Su jų pagalba – atsigręžti į save. Ieškoti moteriškų stovyklų, ratų. Susirasti bendraminčių. Nes vienam atsilaikyti ir išbūti – labai sunku.
Unsplash nuotr.
Inga tęsia mintį, kad kelionė prasideda tada, kai mintys pradedamos nukreipti ne į išorę, o į save.
„Ekonomikos vystytojai naudojasi tokiais žodžiais kaip ekologija, tvarumas. Tačiau daugeliu atveju tvarumo iš tiesų nėra. Mes atsiduriame kryžkelėje: o kas mums pasakys, kas yra tvarumas? Mes vis laukiame, kad kažkas tai padarytų. Tačiau niekas nepasakys, tai įmanoma tik pačiam pajausti.
Iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad pradėjus kelionę į save – tvarumas tampa natūralus, kasdienis. Tvarumas natūraliai ateina visais aspektais, žingsnis po žingsnio.“
„Tvarumą“ dabar daug kur naudoja kaip apgaulę. Bet kiek ten jo iš tiesų yra – galime tik patys išjausti.
„To niekaip neapsakysi ir neperskaitysi. Gali tik išjausti, kur yra tvarumas ir kur tau pačiam eiti. Pavyzdžiui, mano atsakomybė baigiasi ties manimi ir mano šeima. Aš nesu iš tų, kuri nori pakeisti pasaulį. Savo atsakomybę suprantu savo šeimos lygmenyje. Ir kai vaikams yra 18 metų – aš juos paleidžiu. Tada prasideda jų asmeninė atsakomybė ir jų pačių kelionė. Visas pasaulis kviečia eiti į išore, nes, neva ten – grožis, ten lūpdažiai, gražūs plaukai… O apie tai, kad mūsų viduje yra chaosas – apie tai niekas nepasakys per televizorių.“ – atvirauja Inga.
Bet kai vieną dieną tai bent šiek tiek pajuntame – aš kviesčiau atsisukti į tą vidinį vėją, audras ir paklausti kodėl jos kyla. Ir čia jau prasidės tvarumas.
Aistė pažymi, kad kiekvieno žmogaus kelionė – labai skirtinga.
„Dabar pasaulyje pirmenybė yra teikiama išoriniam pasauliui: gauname diplomus, vertinimus, pagyrimus, paaukštinimus ir t.t. Tad natūralu, kad kiekvienas žmogus nori būti vertingas. Norisi atitikti standartus. Norisi būti visuomenei reikalingu. O nuolatinis siekis būti vertu – sukuria jausmą, kad kažkur nespėsi. Žmonės to nedaro specialiai, tiesiog per amžius susikūrė tokia terpė. O jeigu norime elgtis kitaip – reikia vidinės jėgos.“
Žmogiškosios prigimties tyrinėtojas D. Trockis: tai kur tas pažadėtas pasaulis?
Inga primena Dimitrijaus Trockio žmogaus prigimties teorijas.
„Jis sako, kad kai gimsta vaikas – juo šiek šiek pasidžiaugiame, o paskui pradedame sakyti: na, jau kai eisi į darželį – būsi toks didelis, didelis… Kai vaikas pradeda lankyti darželį, sakome: na va, jau tuoj tuoj eisi į mokyklą… Būsi dar vertingesnis.
Kai moksleivis baiginėja mokyklą – aplinka sako: dabar tavęs laukia universitetas, diplomas. Būtinai turi išlaikyti egzaminus, kad įstotum į aukštąją mokyklą. Nes po to tavęs laukia didi ateitis! Nors žmogus, galbūt, tiksliai ir nežino kur nori stoti, bet jis vis tiek įstoja. Ir baigus universitetą – dažniausiai atsiranda šeima, vaikai, darbas.
Ir tada įvyksta krizė: o, tai, kur tas pažadėtas pasaulis, kurio aš taip laukiau? Darželis, mokykla, universitetas ir dabar darbas, šeima, vaikai, darbas, darbas? To aš laukiau?”
Mes patys esame šios visuomenės dalys
„Šį D. Trockio tyrinėtą požiūrį seneliai perdavė mūsų tėvams, tėvai mums ir mes, galimai, perduosime savo vaikams. Tai darome nesąmoningai, jeigu tik norime būti reikalingais industrijai. Dažnai pamirštame vidinius, pamatinius įgūdžius, kurie yra svarbūs augant ir užaugus.
Unsplash nuotr.
Jeigu norime būti reikalingi industrijai – mes kuriame požiūrį, kad žmogaus vertė atsiranda tada, kai jis nuolat vis kažko siekia ir niekaip negali pasiekti. Reikia dar ir dar, ir dar… Kuriame požiūrį, kad žmogui neužtenka užsiimti mėgiama veikla, būtinai reikia universiteto, daiktų. Kitu atveju tampame, tarsi, nepakankami. Pirmoje vietoje pozicionuojame apdovanojimus, pasiekimus mokykloje, universitete, darbe, karjeros laiptus.
O ar norime keisti šią gijos tėkmę – priklauso nuo mūsų pačių noro gilintis į vidinį pasaulį, vidinį tvarumą. Sustoti – atsisukti į save, paklausti ar norime ties savimi nutraukti tą industrinį savo kartos pasąmoninį mąstymą? Tenka pripažinti, kad pradėjus gilintis į save – labai dažnai žmones apima toks jausmas, kad tuoj nukris į bedugnę. Tad labai svarbu išbūti šį jausmą. Ir jeigu atsigręžimas, savęs pokytis iš pradžių atrodo kaip bedugnė – paskui atsiranda ramybė, saugumas, savastis.” – palinki Inga.
