„Anksčiau aš mirties labai bijojau. Dabar tai suprantu kaip vieną iš amžinybės etapų. Ir kai ši tema mane kasdien supa jau keli metai – aš suprantu, kad baimė atsiranda tik jeigu apie mirtį galvojame kaip apie liniją: su pradžia ir pabaiga. O jeigu tik pavyksta suvokti, kad gyvybė yra amžinas gyvenimo ratas – tada ateina ramybė, begalybė ir saugumas“ – ramiai atsidūsta dizainerė Greta Unguvaitytė. Ji, kartu su draugu Jonu, gyvena gamtos apsuptyje ir čia savo rankomis kuria urnas. Greta prisipažįsta, kad iki šiol dar girdi jai adresuotų komentarų dėl šio pasirinkimo, tokių kaip: Laidotuvės?! Mirtis?! Aš tai negalėčiau to dirbti… „Aš nesakau, kad man nuolat smagu ir būna lengva. Tačiau kai tai darau – galvoju kam kuriu. Tai darau su didele meile ir atsakomybe.“ – apie savo veiklą pradeda Greta.
Greta urnų kūrybos procese
„Studijų metais pradėjau domėtis mirties tema. Turbūt tam turėjo įtakos tai, kad pati per savo gyvenimą esu susidūrusi su daug netekčių, laidotuvių. Ir pastebėjau, kad šiame etape yra labai mažas subtilių detalių pasirinkimas. Ypač tiems žmonėms, kurie mirties temą analizuoja giliau, kaip fizinė materija gyvuos toliau. Tiems, kurie analizuoja į ką mes išlydime savo artimą žmogų. Tiems, kurie svarsto: mes jam padedame išlikti amžinybėje, ar kaip tik apsupant negyvomis detalėmis, plastikais ir medžiagomis stabdome amžinąjį ratą?
Greta gamybos procese
Dar studijų metais daug tyrinėjau kaip vyksta laidotuvės, kokius sprendimus ir pasirinkimus priima žmonės, lankiausi krematoriume. Kalbėjausi su žmonėmis apie jų požiūrį į mirtį. Nuo to viskas ir prasidėjo.
Iki pat šiol stebiu ir matau, kaip reaguoja žmonės, ką jiems aplamai reiškia mirtis. Pasaulyje jau įsibėgėja kremavimas, ypač jaunesnių žmonių tarpe. Žmonės po truputį renkasi ekologiškesnius, cikliškus variantus. Tačiau kartu su Jonu jaučiame, kad mirties tema vis dar yra tabu, nejauku. Net vengiama apie tai kalbėti. Žinoma, priklauso ir nuo netekčių: ar tenka susidurti su labai staigia mirtimi ar jau žmonės kurį laiką tam buvo pasiruošę.“
Jonas gamybos procese
„Mes niekada ir nesiekėme masinės urnų gamybos. Viską gaminame patys rankomis.“
„Veiklos pradžioje detaliai tyrinėju Lietuvos ir pasaulio atvejus. Nuvykusi į Kėdainių krematoriumą ilgai kalbėjausi su žmonėmis, kurie su tuo susiduria kiekvieną dieną. Atkreipiau dėmesį, kad suyrančių urnų variantus Lietuvoje jau po truputėlį turime, tačiau dažniausiai jos yra atvežamos iš užsienio. O savos žemės, savų žmonių gamybos – nebuvo. Todėl mes nusprendėme eiti tuo keliu, kai artimieji patys gali pasirinkti scenarijų: ar išlaikyti urną ir paskui turėti galimybę perlaidoti (kartais žmonėms to reikia) ar rinktis kitą kelią.“ – pasakoja dizainerė.
Gamybos procesas | Circulus Urns nuotr.
Ji prisimena, kad įsiklausius žmonių patirtį, išgyvenimus ir į savo vidinę intuiciją jie pradėjo kurti 3-jų tipų urnas: ilgaamžes keramikos urnas, suyrančias keramikos urnas ir kamerines urneles.
Gamybos procesas | Circulus Urns nuotr.
„Ilgaamžiškos urnos skirtos laidojimui kolumbariumo kriptoje, taip pat tinka laidojimui žemėje. Jos yra išdegtos du kartus – nulipdžius ir nuglazūravus molis tampa atsparus aplinkos poveikiams. Šios urnos nuo kitų skiriasi metaline uždarymo detale.
Circulus Urns nuotr.
Suyrančios urnos yra išdegtos žemesnėje temperatūroje, tai neapsaugo jų nuo drėgmės poveikio, todėl palaidojus jos suyra ir išsisklaido žemėje. Šių urnų uždarymo detalė yra medinė, iš natūralios spalvos ąžuolo.
Circulus Urns nuotr.
Nors Lietuvos įstatymai sako, kad urnos privalo būti palaidotos, tačiau įstatymas leidžia išskirti dalelę pelenų ir juos pasiimti su savimi. Tokioms situacijoms ir skirtos kamerinės urnelės.“
kamerinė urnelė | Circulus Urns nuotr.
Vis dažniau pasitaiko situacijų, kad žmogus prieš išeidamas paprašo: „noriu, kad mano pelenus išbarstytų“.
„Pagal Lietuvos įstatymus negalima bet kur barstyti pelenų. Nors tai ir nėra tarša – pelenai aplinkai nėra kenksminga medžiaga, tačiau toks yra įstatymas. Yra tik kelios vietos Lietuvoje, kur galima tai daryti, tačiau jos nėra tokios poetiškos kaip mes norėtume rinktis. Tad pagalvojau, kad urna gali būti suyranti iki menkiausios dalelės ir kartu su pelenais ji išsiskaidytų žemėje. Tai tarsi pelenų išbarstymas. Iki menkiausios dalelės žmogus gali grįžti atgal į žemę, į gamtą.
Mūsų urnas ir renkasi žmonės, daugiau minimalistai. Tie, kurie vertina rankų darbą, meną. Supranta visą esmę, o ne pamatę daiktą sako: man gražu.
Circulus Urnus nuotr.
Apskritai pasauliniu mastu kremavimą renkasi dauguma, tik pas mus dar žmonės tai renkasi nedrąsiai. Dažniau renkasi didžiuosiuose miestuose. Aš tai matau kaip daug ekologiškesnį būdą laidoti. Užima daug mažiau vietos. Žinoma, negalima sulyginti laidojimą karste, kuris pagamintas iš plastiko, jame daug dažų, lako, tekstilės ir daug kitų kenksmingų medžiagų išsiskiria į dirvožemį. O urna ir pelenai – priešingai.“
Circulus Urns nuotr.
Kiekvienoje urnoje ir į ją nugulančioje fizinėje materijoje yra mitas
Greta su Jonu gyvena gamtoje. „Kasdien matome, liečiame, užuodžiame ir tyrinėjame žemės tekstūras, paviršius. Galbūt ši nuolatinė sinergija ir būvis gamtoje mums padeda tai reflektuoti ir urnose.
dizaineriai Jonas ir Greta
Nenutrūkstamai šį įkvėpimą sudedame ir į savo veiklą. Visos urnos yra tik iš natūralių medžiagų (molio), skiriasi tik gamybos technologija (pavyzdžiui ilgaamžių ir suyrančių). Medžiagos pasirinktos sąmoningai – arčiau žemės. Glazūrų atspalvius taip pat renkamės žemiškų tonų, kad tai būtų kuo arčiau gamtos. Urnų formas taip pat kūrėme pagal esančias gamtoje. Kad būtų malonu liesti, apkabinti. Yra labai daug mažų detalių, bet bendroje visumoje jos – labai svarbios.
Circulus Urns nuotr.
Lipdant urnas – kiekviena jų įgauna vis skirtingus įtrūkimus. Kiekvieną kartą juos pamatydama susimąstau apie mūsų – žmonių skirtingumą.
Circulus Urns nuotr.
Kiek žinau ir žmonės, kurie savo artimojo pelenams renkasi mūsų urnas – jas išjaučia. Pamatę spalviškumą, jų faktūrą – atpažįsta išejusio artimojo savybes. Man tai labai gražu ir jautru.“
Circulus Urns nuotr.
„Vienodų urnų nėra – kaip nėra ir vienodų sielų.“
„Kiekviena urna yra pavadinta lotyniškais dangaus kūnų vardais – žvaigždynais. Nuo seno žmonės tiki, kad miręs žmogus atgimsta žvaigžde danguje. Tai labai gražus mitas, kurį stengiamės puoselėti. Tyrinėjant faktūrą akimis bei prisilietimais, galima ramiai pamąstyti apie išėjusį artimą žmogų.
Circulus Urnus nuotr.
O urnų kamščiai su kiauryme aklinai neuždaro urnos. Jie tarsi tampa sielos vartais, leidžiančiais žmogui ramiai išeiti į kitą gyvenimą. Iš dabartinės fizinės būsenos galėtų grįžti į savo pirminį tašką.“
Į mirtį žiūriu kaip į natūralų procesą – virsmą į pirminę būseną
„Dabar gyvenime stengiuosi džiaugtis tuo, ką turiu šia akimirka. Niekada nežinau kada mane aplankys mirtis, tad noriu sau leisti gyventi taip, kaip noriu.
Manau, mums iškeliavus mes atgimstame kitu pavidalu gamtoje. Kaip bebūtų, bet atrodo, kad ratas tęsiasi ir dėl to nereikėtų taip bijoti. Tai yra natūralus žmogaus gyvenimo laikotarpis. Mano pačios darbas su urnomis išugdė ramesnį požiūrį, o ne liūdesio ir panikos. Mes esame gamtos dalis. Kaip gimstame, taip turime ir mirti. Ir ramybė ateina tada, kai priimame amžinybę, net jeigu ir per ją keliaujame atgimdami vis kitokia fizine būsena. Gyvybė yra laikina, bet tuo pačiu ir amžina.“ – užbaigia Greta.
