Jungtinėje Karalystėje studijuojančios kūrėjos: šokėja ir choreografė Vaidimantė bei pianistė Milda per meną kalba apie globalines taršos problemas. 2020 metais įvyko linijinės ekonomikos performanso „Plastikinio maišelio odisėja“ premjera. Pagrindinis personažas plastikinis maišelis pasirinktas kaip nesąmoningo, savanaudiško vartojimo simbolis. O kūrinyje, pasitelkus muziką, šokį ir šiek tiek teatro, bandoma atkurti kasdien, tikrame gyvenime, vykstančią plastikinio maišelio didžiąją odisėją – nuo gamyklos per šeimininko rankas į platųjį pasaulį. Merginos performansu siekia edukuoti žmones. Tad jeigu leis karantino sąlygos – menininkės 2021 m. vasarą žada grįžti į Lietuvą ir tęsti savo kūrinio pasirodymų misiją.
Performansą kūrė pusę metų per atstumą tarp Lietuvos ir Jungtinės Karalystės
Pianistė Milda pasakoja, kad ši meno formos idėja kilo dar 2019 m., kai ji susidomėjo Zero Waste judėjimu. „Pradėjus domėtis apie ką tai yra aplankė nušvitimas, kiek turime kasdienių įpročių apie kuriuos nesusimąstome. Galbūt dėl to, kad esame menininkės – tas atsakas išaugo į meno kūrinį. Susiformavus performanso idėjai susitikome su Vaidimante (buvo pažįstamos iš anksčiau) ir papasakojus savo idėją, paklausiau ar norėtų dirbti kartu. Mano laimei ji sutiko, tačiau netrukus išvyko į Angliją, o aš likau Lietuvoje. Tad kurti pradėjome per atstumą. Kūrybinis procesas truko maždaug pusę metų: Vaidimantei išsiųsdavau parašytą muziką, ji kūrė šokį, judesius, siūlė idėjas, pakeitimus. O likus mėnesiui iki performanso pasirodymo Zero Waste festivalyje Vaidimantė grįžo į Lietuvą ir pradėjome repetuoti gyvai kartu.
Į šį darbą sudėta labai daug simbolių ir metaforų. Kuriant mums ir pačioms prasidėjo kelionė mažesnio vartojimo link. Tad lygiagrečiai norėjome rasti būdą, kaip kitiems pateikti šią žinutę. Ieškojome įtraukiančio spektalio siužeto apie tai, kad palietus daiktą, po to jis dar tęsia ilgą kelionę, ilgą gyvenimą, dažnu atveju ilgesnį negu mūsų pačių.
Šokėja ir choreografė Vaidimantė atvirauja: „Kai Milda man pasiūlė kurti kartu, aš akimirką tariau sau: stop, pagalvok. Iki tol daug negalvodavau apie ekologiją, zero waste judėjimus. Bet kai, visgi, sutikau ir pradėjome kurti, savaime suprantama, kad privalėjau domėtis, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, analizavome daug informacijos. Iš to atėjo suvokimas ir žinių pritaikymas savo asmeniniame gyvenime. Performanso kūrimas uždegė susivokimo žiežirbėlę apie mano pačios vartojimą. Nors prieš tai atrodė, kad kažkas vyksta, bet mano gyvenimo tai neliečia.“
Siužetinės linijos kūrimas paremtas realybe
„Pagrindiniu objektu pasirinkome plastikinį maišelį, kaip simbolį. Svarstėme, kokiose erdvėse jis atsiduria. Tada atsirado vandenynas, aplinka kaip oras, fabrikai, kurie yra pradžia, vyksta gamyba. Kai turėjome simbolį ir erdves, tada pradėjome kelti klausimą, kokia tvarka šios dalys turėtų eiti. Žinoma, rėmėmės ciklu, kuris vyksta realiame gyvenime, kokią kelionę atliekos keliauja per savo „gyvenimą“. Visų pirma jos yra pagaminamos, kai panaudojame prekę ir išmetame pakuotę, ji lieka mūsų aplinkoje. Tie patys plastikiniai maišeliai ištrūksta iš šiukšliadėžių ir matome skraidančius kažkur gatvėse. O paskui daug atliekų atsiduria vandenyne. Tad remiantis šia linija sudėliojome erdvių eigą.“ – pasakoja Milda.
Performanse per judesį ir muziką pateikė linijinės ekonomikos iliustraciją
Mildos ir Vaidimantės manymu kiekvieną meno kūrinį žmogus supranta vis skirtingai, per savo asmeninį suvokimą. Tad norėdamos padėti žiūrovams susigaudyti, kas vyksta jų performanse – merginos sukūrė 5 tarpusavyje besiskiriančias dalis. Jos siekia, kad judesio ir muzikos spektaklio pasakojimas būtų suprastas iki tam tikros ribos. O atėjus iki jos – žiūrovas galėtų tolimesnę mintį vystyti savame suvokime.
„Performansą pradedame nuo daikto masinio gaminimo ištakų – fabrikų. Pradžia yra labai mechaniška, simbolizuoja fabriko darbą ir jo mechanizmą. Ji pilna tikslių judesių, yra labai giežto ritmo. Na, o fabriko objektu pasirinkome plastikinį maišelį. Jis mūsų pasirodyme tapo visų pramoninės gamybos daiktų simboliu ir pradėjo savo kelionę.
Iš fabriko maišelis atkeliauja pas žmogų, yra panaudojamas ir tampa nereikalingas. Tada maišelis patenka į orą, aplinką ir tampa laisvas bei nepriklausomas. Ir čia prasideda plastikinio maišelio Odisėja. Jis keliauja per mūsų planetą, nešamas vėjo. Keliauja, mato gražų pasaulį.
Taip besiblaškant atsiduriame trečioje dalyje, kuri yra lėtoji dalis – emocinis pasirodymo centras, vadinamasis „laikas“.
Čia maišelis, kaip ir kiekvienas keliautojas, sustoja ir atsigręžia į ten, iš kur atėjo. Dėl to, kad jis dar nerado savo kelionės tikslo, nerado naujų namų. Tad trečioji dalis yra laikas susimąstymui.
Ketvirtoje dalyje mes abi atsistojame ir žiūrovai išgirsta balso įrašą. Tai vienintelis momentas pasirodyme, kai mes tiesiogiai kreipiamės į žiūrovą ir klausytoją per žodį. Tiksliais žodžiais išreiškiame žinutę, kurią norime perduoti.
Balso įrašas nėra mūsų kūryba, mes cituojame menininką Algį Kriščiūną. Tai yra jo mintys apie taršą, apie atliekų palikimą, kai mes jau nebegyvensime. Tekstas netikėtai pasirodė mano (Mildos) socialinių tinklų sienos sraute (kai jau kūrėme performansą) ir taip stipriai surezonavo, kad tuo metu pagalvojau, jog privalome tuos žodžius panaudoti mūsų darbe.
Po šios susimąstymo stotelės prasideda paskutinė 5-toji dalis – vandenynas. Plastikinis maišelis pasiekia vandenyną ir čia atranda naujus namus. Jis tampa naujas gyventojas, o vandenynas yra jo nauja tvirtovė, maišelis vandenyne yra valdovas. Čia ir sustoja plastikinio maišelio Odisėja. Palikęs pirmojo savo šeimininko žmogaus namus, keliavo ilgai ir, deja, atrado savo tvirtovę ten, kur yra mūsų planetos gražūs vandenynai.“ – siužetą viena kita papildydamos pasakoja menininkės.
Plastikinis maišelis nėra neigiamas personažas, bet jo Odisėja kelia iššūkių
„Žiūrovas pats turi nuspręsti: ar plastikinis maišelis yra neigiamas personažas? O galbūt pats žmogus, pats žiūrovas yra neigiamas personažas?“ – pabrėžia pianistė Milda.
Šokėja ir choreografė Vaidimantė priduria, kad visos 5 dalys choreografiškai buvo sudėliotos taip, kad jos viena nuo kitos skirtųsi. „Pirmojoje dalyje norėjau sukurti mechaninį šokimą. Jame jaučiamas aiškus taktas ir ritmas. Kiekvienas judesys, ar net galvos pasukimas, žvilgsnis turi to „fabrikinių robotų mechaniškumo“.
Taktuota šokio technika pasirodyme tapau žmogumi-mechanizmu. Šioje dalyje taip pat vaizduojamas tarsi „pasimaivymas“, žmogaus įprotis vartoti.
Vėjo ar vandens dalį atskirti choreografiškai buvo nemenkas iššūkis. Vėjo personifikaciją atvaizdavau lengvuose judesiuose. Jis yra šokinėjantis, daug gūsių. O vanduo yra sunkus, staigus, nežinai, kas nutiks. Tuo remiantis ir stačiau choreografiją.
O kalbant apie laiko epizodą (jis buvo tarp vėjo ir vandens), naudojau ilgo užlaikymo pozas, tarsi susimąstymas, laukimas. Tai buvo ir savotiškas atsikvėpimas, man kaip šokėjai, po vėjo ir tuo pačiu pasiruošimas vandens daliai, kuri tiek techniškai, tiek fiziškai yra itin sudėtinga. Performanso metu nesustojant šoku 25 – 30 min. Tad kuriant choreografiją teko gerokai pasukti galvą dėl tokio fizinio kūno poilsio, kad pats spektaklio siužetas nenutrūktų.“ – atvirauja Vaidimantė.
Milda juokaudama priduria, kad po kiekvienos repeticijos jausdavosi kalta. „Nes man 30 min groti nėra sunku. O Vaidimantė būdavo visa šlapia, uždususi ir pavargusi. Ji neša visą pasirodymo fizinį krūvį.“
„Mūsų tikslas – ne gražiai pašokti, pagroti ar pasirodyti, bet įžiebti mintį. Per meną kviesti žmones susimąstyti apie kasdienį gyvenimą. Apie problemas pasaulyje, kurios asmeniškai neliečia, bet liečia aplinką, kurioje gyvename. Darbas buvo kurtas su tikslu, kad žiūrovas susimąstytų apie draugystę su sąmoningu vartojimu, žiediškumu.“
Šokyje vyksta nuolatinis persikūnijimas iš maišelio į patį pasaulį
Plastikinis maišelis nėra neigiamas personažas – jam teisę suteikęs gyventi žmogus turi nuspręsti, kokia bus šios odisėjos pabaiga.
„Plastikinio maišelio odisėjos“ muzika – M. Vitartaitės autorinė kūryba, choreografija – V. Grudytės. Merginos prasitarė, kad po premjeros jau sulaukė kvietimų atlikti performansą ir kituose miestuose bei renginiuose. Jeigu leis karantino sąlygos – menininkės šią vasarą grįš į Lietuvą ir tęs performanso atlikimą įvairiose šalies vietose. Kūrėjos turi svajonę performansą parodyti ir užsienyje.