Pirmojoje straipsnio dalyje biologas Laurynas Kaučikas ir chemikė Justina Kaučikienė paaiškino, kodėl dabar auginamas maistas, kuriame liko mažai maistinės vertės. To pasekmė – turime nuolat gerti maisto papildus bei vitaminus, dažnai sergame, nuolat kankina negalavimai, ligos. Justina ir Laurynas jau kelis metus, panaudojant savo mokslines ir praktines žinias, bando atgaivinti nualintas, smėlingas pievas. Dabar jie realiai gali įrodyti, kad net ir visiškai nualintą dirvožemį galima atstatyti į pilnavertę, derlingą žemę. Esmė slypi dirvožemio mikroorganizmuose, bakterijose bei grybuose. Jų pagalba ir yra „pagaminamas“ vitaminų ir mineralų kupinas mūsų maistas.
„Smėlynė ūkis“ nuotr.
Mineralai nėra statiški, vyksta pastovus judėjimas
„Mes patys savo ūkyje atliko dirvožemio tyrimus ir realiai pamatėme, kurių mineralų yra trūkumas, kurie yra prieinami augalams ir kurie yra neprieinami – susijungę į junginius su kitais. Visi mineralai – cheminiai elementai turi savo svorį ir skirtingai juda dirvožemio terpėje. Pavyzdžiui, kalcis yra sunkesnis ir tuo pačiu šarminis todėl lengvai jungiasi prie lietaus vandens, kuris yra šiek tiek rūgštus. Vandens molekulės prie savęs prisijungia kalcį ir nešasi jį gilyn į dirvožemį. Kitaip sakant – vanduo yra geriausias mineralinių medžiagų tirpiklis. Lengvai tirpios maisto medžiagos nelieka dirvožemio paviršiuje, o prisijungusios prie vandens keliauja gilyn į žemės gelmes. Ir biologinės „mašinos“ – augalai, kurie augina gilias šaknis (pvz. medžiai, kiti daugiamečiai augalai) savo šaknų, bakterijų ir grybienos pagalba pakelia tas mineralines medžiagas į dirvos viršutinį sluoksnį.
Demonstracija kaip maistinės medžiagos gaunamos iš dirvožemio. Carlos Bonini Pires, Kanzaso valstijos universitetas
Medžiai taip pat į žemės paviršių mineralus „išbarsto“ per lapus, kai jie rudenį nukrenta ant žemės, pievose mineralus perneša žoliaėdžiai. Pavyzdžiui karvės. Jos nuėda lapus, juos suvirškina ir išbarsto „kakučių“ pavidalu. Tokio ciklo dėka tie mineralai grįžta atgal į žemę ir vėl gali pilnai užpildyti mūsų auginamus produktus mums reikalinga maistine verte. Mineralai nėra statiški – jie turi cirkuliuoti nuolatiniame cikle, turi vykti pastovus judėjimas. Todėl labai svarbu yra integruoti vienmečius augalus su daugiamečiais.
www.renature.co nuotr.
Tam pasimokyti jau galima iš realių užsienienyje egzistuojančių pavyzdžių su integruotomis medžių alėjomis javų laukuose ar ganyklose.
Mes savo ūkyje gyvūnų ganymą pradėjome ant smėlio, tiesiogine ta žodžio prasme. Intensyviai ganėme vištas, ožkas, dabar karves. Ir jau po kelių metų tokio ūkininkavimo būdo matome kaip viršuje formuojasi tanki velėna, po truputi tamsėja žemė. Kartais matome kaip kurmis išrausia žemę ir iškelia tą buvusį geltoną smėlį. Reiškia, jis iš gilumos pakėlė mineralus ir išbarstė žemės paviršiuje, kuriuos dar labiau paskleis vištos, sliekai ir kiti gyviai.“ – patirtimi dalinasi su žemės regeneracija realias praktikas taikantis biologas Laurynas.
Laurynas Kaučikas
Justina Kaučikienė primena, kad dirvožemis nėra neišsemiamas ar atsinaujinantis šaltinis. „Jeigu užauginame morkas – tai jos iš žemės paėmė kažkokias mineralines medžiagas. Tačiau jei net nuo morkos nuskintų lapų į tą žemę negrąžiname – gaunasi taip, kad iš dirvožemio viršutinio sluoksnio vis imame ir imame, siurbiame ir siurbiame.
Mums, žmonėms, svarbu atsiminti, kad iš žemės turime ne tik imti, bet ir į ją grąžinti.
Tik šis grąžinimas turi būti ne per sintetines trąšas, o natūralų gamtinį ciklą. Šio ciklo vieni iš didžiausių padėjėjų yra gyvūnai, kurie yra labai svarbi mineralų į žemę grąžinimo grandies dalis.“
Grybai ir grybiena valdo viso pasaulio gyvybę, tame tarpe ir žmogaus
Laurynas: „Grybai dirvožemyje yra tarsi gatvės mieste arba tarp miestų. Per grybienos tinklą, hifus juda bakterijos. Bakterijos grybų tinklus naudoja tarsi kelią nukeliauti iš vienos vietos į kitą.
Grybienos tinklas
Dar iš studijų atsimenu tokį eksperimentą: į grybieną buvo įvesta molekulė. Po kurio laiko ta molekulė keliaudama per grybieną atsidūrė kitame taške už kelių kilometrų. Tai tik dar kartą patvirtina, kad vien dėl grybienos tinklo maistinių medžiagų keliavimas yra staigus, greitas ir efektyvus. O nuolatiniai arimai bei žemės draskymai ardo šį grybienos tinklą – maistinių medžiagų susisiekimo sistemą.
Įsivaizduokite, kas atsitiktų, jeigu visi žmonijos keliai, tiltai tarp miestų ir pačiame mieste būtų nuolat griaunami?“
Efektyviausiai veikianti maistinių medžiagų žemės infrastruktūra yra miške
„Nes miške grybienos tinklas nėra ardomas taip, kaip tai daroma pievose ar kitos paskirties žemėse. Daugiametėje pievoje visos dirvos „smegenys“ yra grybienos tinkluose, kurie viską sujungia, padalina ir perneša informaciją.
arthhavenlearning.ca nuotr.
Pavyzdžiui miške auga senas medis ir išdygsta naujas. Jie tarpusavyje komunikuoja per grybieną. Didelis medis per grybieną gauna informaciją iš mažylio ko jam reikia. T.y. mažylis per grybiena senolio medžio paprašo, kad jam per grybienos tinklus atsiųstų jam reikalingas maistines medžiagas.“ – sako Laurynas.
Justina primena: „Bakterijos veikia vietoje. O grybai gali medžiagas atnešti iš labai tolimų atstumų. Grybiena geba labai giliai įsiskverbti į giluminius sluoksnius ir mineralines medžiagas iš žemės gelmių iškelti į paviršinį sluoksnį. Pavyzdžiui iš giluminių žemės sluoksnių į viršų „padavinėti“ kalcį, magnį ir t.t.“
Jei ne grybai – tai visos šakos, šakelės, šiaudai ir kitos organinės atliekos gamtoje būtų nesuskaidytos.
„Būtume „apsikakoję“ iki debesų.“ – atvirauja biologas Laurynas
„Grybai atlieka ir skaidymo funkciją. Vien gerame komposte galima rasti mažiausiai 900 rūšių skirtingų bakterijų ir grybelių, kurie skaido organines atliekas. O įsivaizduokite, kas darosi sveikame dirvožemyje? Ten knibžda visas požeminis pasaulis! Kuo didesnė bioįvairovė aplink mus – tuo greičiau ir efektyviau viskas atsistato ir atsigauna. Tad ne naikinkime, o padėkime dirvožemiui nuolat atsistatyti. Tai naudinga mums patiems, mūsų sveikatai, savijautai, fizinei ir psichologinei būsenai.“ – kviečia biologas, „Gamta mieste“ mentorius Laurynas Kaučikas.
Renginys KAS KNIBŽDA MIESTO ŽEMĖJE ? | EKSPEDICIJA SU BIOLOGU LAURYNU KAUČIKU
