„Nuolat tręšiant ir ariant dirvožemius mes, galbūt, palengvinome maisto auginimą, tačiau sutrikdėme dirvožemio mikroorganizmų mitybos ciklą. To pasekmė: užauginamas maistas, kuriame liko mažai maistinės vertės, dėl to turime nuolat gerti maisto papildus ir vitaminus. O pats dirvožemis žemynuose iš juodo darosi pilkas, rausvas ir be struktūros.“ – sako biologas, regeneracinio ūkio „Smėlynė ūkis“ bendraįkūrėjas ir ir „Gamta mieste“ mentorius Laurynas Kaučikas. Jis su žmona, chemike Justina Kaučikiene, vieni iš pirmųjų Lietuvoje ėmė eksperimentuoti ir praktiškai bandyti atstatyti nualintą žemę, tad jų ūkio pavadinimas yra ne tik teorinis. Regeneracinio ūkininkavimo jie ėmėsi ant smėlingų pievų tiesiogine ta žodžio prasme. Ir jau kelis metus šiose pievose panaudojant savo mokslines ir praktines žinias realiai gali įrodyti, kad net ir visiškai nualintą dirvožemį galima atstatyti į derlingą žemę. Tereikia šiek tiek pastangų, kantrybės, mokslo, protėvių žinių, gamtos intelekto aktyvinimo ir savo požiūrio keitimo.
Chemijos technologijos žinias su biologija sujungusi Justina sako, kad su chemine ir pramonine žemdirbyste galime pasiekti labai didelius „plastmasinio“ maisto derliaus kiekius. Tik didžiausia problema yra ta, kad tas maistas yra beskonis, mažos maistinės vertės, o dirvožemiai yra nualinami tiek, kad po kelių metų juose miršta visa gyvybė. Tačiau dirvožemio gyvybė yra būtina norint užauginti maistą, kuris būtų ne tik skanus, bet ir palankus sveikatai.
Augalai ir dirvožemio mikroorganizmai yra naudingi vieni kitiem: augalas vykdo fotosintezę, gamina cukrų. Daugiau kaip pusę pagaminto cukraus atiduoda per šaknis mikroorganizmams, kurie atsidėkodami augalui tiekia mineralus, maistines medžiagas, bei įvairius junginius iš kurių augalas gamina fitochemines medžiagas – tai įvairūs junginiai, kurie suteikia augalui skonį, kvapą, spalvą ir padeda apsisaugoti nuo kenkėjų. O mums šios medžiagos žinomos, kaip gydomosios: priešvėžinės, priešuždegiminės, antibakterinės ir pan.
Daugumos šių junginių augalas vienas (be dirvožemio mikroorganizmų pagalbos) pagaminti negali. Tai būtų energetiškai per sudėtingas procesas. Būtent todėl, reikia nuolat gelbėti cheminės žemdirbystės augalus nuo kenkėjų, nes dirvožemyje be gyvybės augantis augalas apsaugos priemonių nepasigamina. Kai tuo tarpu natūrali pieva ar miškas su tokiomis kenkėjų problemomis nesusiduria. Vis tik, be dirvožemyje esančios gyvybės pilnaverčio ir mūsų sveikatai palankaus maisto užauginti negalime. Todėl asmeniškai aš manau, kad hidroponikos metodu užaugintas maistas niekada negali būti toks pat pilnavertis kaip augantis sveikame dirvožemyje. Dėl to, kad maisto produktų maistinėms medžiagoms, kvapui ir skoniui būtent ir reikalingos dirvožemio bakterijos.“ – sako chemikė Justina.
Justina Kaučikienė „Smėlynė ūkis“ dirvožemio regeneraciniame procese, kuriame gyvūnai atlieka labai svarbų vaidmenį
Auginame kilogramus, o ne kokybę. Nuolatinis žemės alinimas atsisuka prieš mus pačius
Justina sako, kad pramoninėje žemdirbystėje didžiausia problema yra ta, kad labai ilgai į žemę buvo žiūrima kaip į terpę-resursą auginimui. „Ilgą laiką niekas į dirvą nežiūrėjo kaip į gyvą sutvėrimą su visomis gyvybės formomis. Atsitiko taip, kad šis požiūris atsisuko prieš pačius žmones.
Globaliai pažiūrėjus į pasaulio gyventojų maitinimosi ir visos maisto kelio pramonės veikimo principus ne paslaptis, kad masinė nutukimo epidemija vyksta dėl to, kad mes gauname per daug kalorijų ir per mažai maistinių medžiagų su maistu.
Jeigu su maistu gautume daugiau maistinių medžiagų ir mineralų – tai ir kūnas visai kitaip reaguotų bei būtų kitoks alkio jausmas. Juk mes valgome tol, kol organizmas prisirenka jam reikalingų maistinių/statybinių medžiagų (vitaminai, mineralai, fitocheminės medžiagos ir t.t.) ir visus tuos junginius, kurių, galbūt nežinome, kad reikia.
Jeigu į žemę yra žiūrima tik kaip į resursą – joje neįmanoma užauginti maisto su visomis mums reikalingomis medžiagomis. Tas maistas virsta tik fizinę formą ir išvaizdą turintį butaforinį pakaitalą. Žmonės nuolat valgydami tokį maistą bando susirinkti reikalingas medžiagas, tačiau renka ne maistines medžiagas, o tiesiog kalorijas. Tad atsiranda ir nepaaiškinamas nutukimas, kurio tikroji priežastis yra užglaistoma kitais pateisinimais. Žmonijos problemos: klimato krizė, sveikatos epidemijos, nutukimas ir kt. problemas vis tiek vienokiu ar kitokiu kampu atveda prie dirvožemio. T.y. materijos, iš kurios mes gauname maistą.“
Laurynas Kaučikas
Biologas Laurynas tokį reiškinį paaiškina tiesiog nežinojimu arba ignoravimu, kad dirvožemio pasaulis yra gyvas.
„Įsivaizduokite: jūs statote namą, jį įrenginėjate, ruošiatės jame gyventi, tik staiga kažkas atvažiuoja su traktoriumi ir lyg iš giedro dangaus jį nugriauna, žūva keli statytojai. Jūs nusiviliate, tačiau neprarandate vilties ir vėl pradedate statyti sau būstą. Tada vėl atvažiuoja ir sugriauna jūsų statomus namus, žūva dar keli statytojai. Tada vėl bandote statyti – vėl atvažiuoja ir sugriauna, žūva naujai atvykę statytojai, žūvate ir jūs. Taip vyksta ir dirvožemyje su visais ten esančiais gyventojais. Vos tik jie pradeda kurtis savo namus – atvažiuoja traktorius ir vis nuolat sugriauna jų namus. Lygiaverčiai, o kartais ir baisesni yra purškiami cheminiai preparatai, biocidai, kurių neigiamas poveikis gali būti juntamas daugelį metų.“ – situaciją paaiškina „Gamta mieste“ mentorius, biologas Laurynas.
Jau atsiranda ūkininkų, kurie bando žemę dirbti kitaip, nei buvo daroma kolūkiniais laikais (kai į žemę buvo žiūrima tik kaip į resursą)
„Pavyzdžiui daugėja ūkininkų, kurie jau nebearia dirvos rudenį. Arba nukulia lauką, palieka ražienas ir šiaudus, leidžia sudygti pabiroms, piktžolėms ar sėja įvairius specialiuosius mišinius ir per žiemą su dirvožemiu nieko nedaro. Dirvožemis geriausiai atsistatinėja, kai jame auga augalai, nuolatos yra gyvos šaknys, nes per jas vyksta mikroorganizmų maitinimas ir maisto medžiagų mainai. Tam, kad dirvožemis po viso sezono bent kažkiek atsistatytų – jį reikia palikti ramybėje. O tam reikia, kad jo ekosistema liktų nejudinama. T.y. nebepalikti plikos žemės su išardyta dirvožemio ekosistema, o kaip tik reikia leisti jai pasimaitinti ir atsistatyti.
Žinoma, dar ne daug Lietuvoje tokių ūkininkų, kurie tam turi kantrybės, nes, neva, pramoninis ūkininkavimas veikia. Tačiau ilgalaikiame kontekste atsitinka taip, kad tas dirvožemis yra taip nualinamas, sutrikdomi biologiniai procesai, atsiranda cheminių elementų disbalansas ar trūkumas, kad nebeveikia net ir cheminės trąšos.“ – sako Laurynas Kaučikas.
Biologas Laurynas Kaučikas
Pardavimo kaina ne už kilogramus, o maistinių medžiagų kiekį
Chemijos technologė Justina Kaučikienė dalinasi Bionutrient Institute atliktais tyrimais, kurių metu buvo matuojamos įvairios fitocheminių ir mineralinių medžiagų kiekiai įvairiuose maisto produktuose.
„Maistinių medžiagų svyravimai tarp pramoniniu ir regeneratyviniu būdu užaugintų gėrybių yra labai dideli: kai kas skiriasi 3 kartus. Pavyzdžiui vynuogės 15 kartų, burokai – 9 kartus, moliūgai – 5 k. O rinkoje yra taip, kad ūkininkas, kuris tą moliūgą užaugina su 5 kartus mažiau kalcio, ar 5 kartus daugiau kalcio – jis gauna tą pačią pardavimo kainą, t.y. kainą už kilogramą, o ne maistines medžiagas jame.
Justina regeneraciniame ūkyje
Jeigu sodininkas/ūkininkas gautų daugiau ekonominės naudos už didesnės maistinės vertės produktus – galbūt jam tai būtų paskata domėtis regeneratyvinės žemdirbystės praktikomis?
Tik, deja, realybė yra tokia, kad jeigu kažkas bando auginti regeneratyviniu būdu ir iš pirmo karto dar ne visai gaunasi – ūkininkas grįžta prie pramoninio būdo. Nes bet kokiu atveju pasaulis pastatytas ant materialinio-piniginio matavimo.“ – pripažįsta Justina.
„Pasaulyje iš tiesų netrūksta maisto. Problema yra su realizacija, maisto padalinimu tarp šalių, žemynų.
Būna, kad ūkininkai derlių palieka tiesiog laukuose. Pavyzdžiui, kai jo nenuperka. Daug maisto yra išvaistoma, nenuperkama, o atliekos nepanaudojamos kaip organinė žaliava-trąša.“ – papildo Laurynas.
II dalis – jau netrukus
