Ligoninės, sanatorijos, didelės reabilitacijos ir kurortinės įstaigos statomos atsižvelgiant į tris pagrindinius kriterijus. Vienas iš jų – klimatoterapija. Nuo vėjo greičio, aerojonų (neigiamą krūvį turintys deguonies jonai – aut. past.) skaičiaus ore, oro drėgmės ar net medžių kiekio – priklauso mūsų savijauta, kokios ligos gręsia ar priešingai – ką rekomenduojama gydyti. „Eglės sanatorijos“ direktorius medicinai, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, psichoterapeutas Arvydas Balčius bei „Palangos gintaras” kineziterapeutė Greta Šarkauskytė paaiškina, kaip atsižvelgiant į aplinkos, klimato bei gamtos savybes priklauso žmogaus sveikata ne tik kurortinėse vietovėse, bet ir miestuose. Kaip atpažinti „sergančių pastatų sindromą“ bei kodėl jis atsilieps kelioms kartoms.
Gyd. A. Balčius sako, kad tam, jog suvoktume, kodėl iš tiesų keičiasi mūsų savijauta, nuotaika, kvėpavimo gylis, kodėl ramybės būseną keičia nerimas ir širdies ritmas – būtina susipažinti su sanatorinių vietovių įkūrimo raida ir jų aplinkos veiksniais. Tai perpratus – viskas pasidaro kur kas aiškiau bei gali pritaikyti kiekvienas gyventojas.
Gydytojas Arvydas Balčius
„Žmonės tūkstantmečius rūpinosi savo sveikata, visada turėjo problemų ir jie ieškojo galimybių, kas jiems galėtų padėti.
Vienas iš gydomųjų priemonių ir buvo žemė su gydomaisiais purvais (minima net senuosiuose raštuose). Patys pirmieji kurortų pirmtakai atsirado Senovės Graikijoje, prie Ebėjo ežero krantų, dėl ten esančio šilto vandens.
Terminiai Ebėjo ežero šaltiniai egzistavo šiltame klimate, o vanduo buvo šiltas. Jau tada žmonės pastebėjo, kad būnant tokioje aplinkoje jie pradeda jaustis geriau. Tad iki pat šiol istoriniai šaltiniai sako, kad Ebėjo ežero krantai buvo kurortų pirmtakas: žmonės ten atvykdavo, laikinai apsigyvendavo ir gydydavosi.
Ir tik po to atsirado Hipokrato traktatas apie vandenį ir gydančias vietoves.
Pirmoji sanatorinio/kurortinio gydymo sudėtinė dalis buvo klimato terapija, o paskui ir gamtos terapija. Klimato nėra be gamtos, kaip ir gamta neegzistuoja be klimato. Žinoma, miškas yra dalis gamtos. Jeigu panagrinėtume klimatą plačiaja prasme – jis apima daugybę mus veikiančių faktorių: nuo gamtos iki miško ar kvapų, garsų terapijų, kurios jau yra labiau specializuotos reabilitacijos sritys.
Bet kodėl visada kurortai buvo statomi miškingose vietovėse arba senovėje pasirenkant Vidurinę Aziją – kaip ypatingai sausą klimatą? Sausame, miškingame ore suintensyvėja organizmo medžiagų apykaitos produktų šalinimo mechanizmai per plaučius ir per odą. Dažniausiai žmonės ten važiuodavo dėl inkstų, kai šie nesugebėdavo atlikti savo funkcijų. Aplinka padėdavo atstatyti organizmo funkcijas.
Giovanni Paolo Panini paveikslas
Ši istorinė raida rodo, kad ir kaip viskas vystėsi – žmogus visada ieškojo santykio ir ryšio su gamta, nes nuo to priklauso savijauta bei sveikata. Kai tik žmogus evoliucionuojant pradėjo atkreipti dėmesį į gamtos poveikį žmogaus savijauta – galima teigti, kad nuo tada ir pradėjo vystytis sanatorinis-kurortinis gydymas.“
Kurortinės vietovės įkuriamos atsižvelgiant į 3 pagrindinius natūralios aplinkos rodiklius
Gydytojas sako, kad kalbant apie kurortines vietoves populiariausias yra miškų klimatas. Jis yra švelnesnis, palyginus su vietovėmis be augalijos ar medžių. Pasak pašnekovo, orai yra greitai besikeičiantis reiškinys, todėl vertėtų žiūrėti ne į trumpalaikį poveikį, bet kaip vietovė susiformavo per daugybę metų, kai orai sistemiškai veikia aplinką ir ji savaime formuojasi. Tokiu atveju galima kalbėti ir apie kurortą, kaip klimato suformuotą vietovę.
„Kalbant apie Lietuvą, pavyzdžiui Druskininkus, tai yra miestas toli nuo pramonės miestų. Jis yra apsuptas miškų, o miškai veikia klimatą, jis pasidaro švelnesnis. Čia auga spygliuočiai, kurie ir atsirado per amžių amžius veikiant klimatui.
Druskininkai 1848 m./Wilczinski J. K. Album de Wilna. Paris, 1863 m.
Tiesa yra ta, kad per ledynmečių laikotarpį ledynai buvo pasiekę Druskininkus, ir šioje vietoje susiformavo kopos (smėlinga žemė).
Jeigu į Druskininkus pasižiūrėsime iš paukščio skrydžio: pamatysime daug kalvų ir kalvelių, kurios yra apaugusios spygliuočiais. Kitaip tariant smėlingos kopos apaugo spygliuočiais. Taip pat labai svarbu paminėti, kad tada, kai formavosi šios kopos – po žeme liko sūrių (mineralinių) vandenų klodai.
Pasaulyje žinomos praktikos, kad kurortinės vietovės skirstomos 3 tipus ir įkuriamos, atsižvelgiant į šiuos rodiklius:
- Klimatoterapija – vietovėje egzistuoja per amžius susiformavęs klimatas, kuris turi įtakos žmogaus savijautai (klimato poveikis žmogui – klimatoterapija).
- Balneoterapija – mineralinių vandenų terapija. Tai kurortai, kurių aplinkinėse vietovėse yra susiformavę mineralinio vandens telkiniai, iš kurių išgaunamas mineralinis vanduo naudojamas gydymui.
Biuvetė Birštone
- Peloidoterapija – gydomojo purvo terapija. Tai kurortai, kurių apylinkėse yra natūraliai susiformavusio organinės medžiagos – purvas, kuris teigiamai veikia žmogaus savijautą.
Birštonas ir Druskininkai yra vadinami – klimatobalneopeloidiniai kurortai.“ – apibendrina gyd. A. Balčius.
prosum-mongolia.com nuotr.
Pagrindinis klimatoterapijos tikslas – atstatyti žmogaus organizmo prarastus ryšius su aplinka, gamta
„Visų pirma mus veikia atmosferos slėgis, tik jis ne taip greitai kinta ir pasireiškia švelniau. Taip pat mūsų savijautai įtaką daro oro temperatūra, o ypatingai svarbus ir vėjo greitis.
Nors, galbūt retai susimąstome, bet medžiai sumažina vėjo greitį ir jis ne taip stipriai mus veikia.
Žinoma, jeigu ieškome grūdinančio poveikio – tada rekomenduojama vykti į pajūrį. Kaip manote, kodėl vaikų sanatorijos yra kuriamos pajūriuose? Tai yra strategiškai apgalvotos kurortinės vietovės, nes vaikai vėjuotose vietovėse grūdinasi. Moksliškai ištirta, kad po tokio grūdinimo vaikai serga ženkliai mažiau, nei tie, kurie tokiose vietovėse nesilankė.“ – apibendrina gyd. A. Balčius.
„Palangos gintaras“ nuotr.
Kineziterapeutė Greta Šarkauskytė: Terenkūras – tai specialiai parinktas dozuotas gydomasis vaikščiojimas, kuris gali būti taikomas individualiai arba didesnei grupei.
„Šios procedūros metu einama lyguma ir didinant krūvį iki aukštesnių vietų. Tai labai efektyvi sveikatinimo priemonė visiems, kurie gali vaikščioti. Terenkūras atsirado Vokietijoje, kai tyrimo metu buvo pastebėta pagerėjusi žmonių sveikata taikant šį vaikščiojimo būdą. Toliau išplito po kitas kalvų turinčias šalis, kol galiausiai atėjo iki mūsų.
Mūsų sanatorijoje „Palangos gintaras“ dozuotas vaikščiojimas skiriamas vaikams sergantiems neurologinėms ligoms, širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis, turintiems psichinių ir psichologinių sutrikimų, dėmesio ir aktyvumo sutrikimų, esant galvos skausmas, kvėpavimo ligoms, virškinimo ligoms, sergant nutukimu bei nemiga.
„Palangos gintaras“ nuotr.
Labai svarbus vaikščiojimo tempas, parinktas atstumas ir aplinka, kad gautume norimą efektą. Kadangi sanatorija apsupta pušyno, tai mums palengvina maršruto pasirinkimą, kuris susidaro iš lengvo ėjimo apšylant, tada spartiname žingsnį, vėliau darome pertraukėlę atsipūtimui, kvėpavimo pratimams ir vėl žingsniuojama sparčiau, lipame į kalvas, leidžiamės žemyn, galiausiai sustojame ir padarome tempimo pratimų šalia medžių, nes jie taip pat turi gydomųjų savybių.
Visada pastebiu, kad vaikai į sanatoriją po procedūros grįžta geros nuotaikos. Suaktyvėja jų kraujotaka, jaučia mažiau skausmo, susilpnėja alergijų sukelti simptomai. Po kelių terenkūro procedūrų vaikai nebejaučia pastoviai kamuojamo galvos skausmo, nemigos, taip pat jaučia pagerėjusį apetitą. Tai atsitinka dėl to, kad pušyne oras švaresnis, gaivesnis ir su daug daugiau deguonies.
„Palangos gintaras“ nuotr.
Iš patirties matau, kad vaikai noriai lanko šią procedūrą, nes jaučia jos naudą, jiems daug maloniau vaikščioti parke, po miškelį, nei mieste. Parke pasigroži ir medžių įvairove, noriai stebi gamtą kiekvienu metų laiku. Vaikai, kurie atvyksta iš didesnių miestų labai vertina šią procedūrą, nes neturi tokių pušynų kaip pas mus.
Dozuotas vaikščiojimas (Terenkūras) itin paplitęs Lietuvoje, nes žmonės vis labiau pajaučia jo naudą ir pritaikymo kasdienėje veikloje prieinamumą. Mūsų jūrinis klimatas tik dar labiau prisideda prie pušyno naudos, nes vaikštome po jodu pripildytą orą.“ – apie terenkūro procedūrą dalinasi vaikų sanatorijos “Palangos gintaras” kineziterapeutė Greta Šarkauskytė.
Kineziterapeutė Greta Šarkauskytė
Sanatorijoms ir kitoms gydomojo poveikio įstaigoms miško specialiai ruošti nereikia
„Labai svarbu paminėti, kad jei suaugęs žmogus serga širdies ir kraujagyslių ligomis – jam nereikia kontrastingo oro (Meteolabilūs žmonės – tai žmonės jautrūs orų permainomas – aut. past. ) – tokioms ligomis gydyti labiau tinka Birštonas ir Druskininkai.“ – sako Gyd. A. Balčius.
Gydytojas primena, kad žmones taip pat veikia ir oro drėgmė, kritulių kiekis, infraraudonieji ir ultravioletiniai spinduliai, debesuotumas.
heraldcourier.com nuotr.
„Pavyzdžiui Druskininkų mieste giedrų dienų skaičius per metus visiškai skiriasi nuo Nidos. Jei neklystu – Nidoje yra daugiausiai giedrų dienų per metus.
Reikia nepamiršti, kad žmogų taip pat veikia ir gamtovaizdis. Dzūkijos miškai yra šilai, galima vaikščioti kaip po parką. Nereikia miško specialiai ruošti. Jeigu miškai yra ne pušynai, o lapuočiai – juose jaučiamas visai kitoks klimatas, drėgnesnis. Didesnė tikimybė, kad bus įvairiausių bakterijų, grybų sporų.
Taip pat mus veikia gamtos garsai: paukščių čiulbesys, medžių, pušų ir vėjo ošimas. Nors, galbūt, to neįsisamoniname, bet visa veikia mūsų organizmą ir bendrą savijautą, sveikatą.“
www.fredericpaulussen.be nuotr.
Vietovėse, apsuptose miškų yra ženkliai daugiau aerojonų
„Neigiami aerojonai (neigiamą krūvį turintys deguonies jonai – aut. past.) yra atsakingi už mūsų nuotaiką ir darbingumą.
Gyvenant dideliuose miestuose ir pastatuose žmonėms pradeda pasireikšti keista savijauta. Moksliškai tai vadinama „Sergančių pastatų sindromas“ (angl. Sick building sindrome).
Sergančių pastatų sindromo simptomai | radonss.com nuotr.
Jis atsiranda dėl kelių priežasčių. Pirmiausiai, tai gyvenant šiuolaikiniuose pastatuose – mes prarandame ryšį su gamta. Tam turi įtakos rekuperacinės bei šildymo sistemos. Ypatingai sandarūs langai neleidžia cirkuliuoti orui. Susidaro sąlygos daugintis bakterijoms ir grybeliams.
Kai naudojame rekuperacines sistemas – nebelieka lengvųjų aerojonų. Pirmieji požymiai būna sausėjančios akys, nosis, burna. O vakare akys greičiau pavargsta ir atsiranda sunkumo savijauta, žmonės sako: mano galva šiandien kaip puodas (ypač darbo pabaigoje). Žinoma, miestuose yra didelė anglies dioksido koncentracija, kuri ir užteršia orą bei mus vargina.
Paprasčiausias šios būsenos paaiškinimas – mes negauname reikiamo kiekio lengvųjų aerojonų, kurie susidaro miškuose, kai pučia vėjas. O spygliuočiai, liaudiškai tariant, išdaužo šias oro molekules, elektronus ir tada susidaro neigiami aerojonai.
Lygiai taip pat šie aerojonai susidaro kai būname miške, prie jūros ar krioklių – nesunkiai galima pajausti kaip mes po truputį nurimstame ir mūsų galva prašviesėja.
Žinoma, tam turi reikšmės ne tik neigiami aerojonai (kurių yra žymiai daugiau kurortinėse vietovėse, apsuptose spygliuočių arba prie jūros, kai yra stipri bangų mūša).
Tokiose vietovėse taip pat yra ženkliai didesnė ozono koncentracija. Taip mes gauname daugiau deguonies. Padidinta deguonies koncentracija lemia savijautą. Deguonis yra tas pats kaip kuras automobiliui. Jeigu jo yra – automobilis važiuoja. Jeigu žmogaus organizme yra deguonies molekulių – mūsų kuro, tai jo gaunant sklandžiai vyksta visi organizmo procesai. Be deguonies mes negalime gyventi.“
Nemokami eteriniai aliejai – tiesiog po mūsų nosimi
Gydytojas primena, kad miške yra didelis kiekis eterinių aliejų. Jie ypatingai gerai išsiskiria saulėtomis bei karštomis dienomis, garuoja iš augalų, žydinčių medžių bei kitos augalijos. „Ypatingai daug eterinių aliejų išskiria spygliuočiai. Juose gausu terpenų ir fitoncidų. Tai medžiagos, kurios žudo bakterijas, grybelius bei virusus. Kai įeini į mišką – tu lyg suvoki, kad oras čia yra kažkoks kitoks nei didmiestyje. O kai iš kurorto važiuoji į didmiestį iš karto galima pajausti, kaip pasikeičia pats oras, jo kvapas, mūsų kvėpavimo dažnis, kvėpavimo gylis.
Gamtoje mus veikia ne mažiau nei 18-lika faktorių. Visą šią informaciją mūsų organizmas per daugybę funkcionavimo metų gauna ir ją turėtų gauti, tam kad mes normaliai funkcionuotume. Smegenys ir smegenų žievė gaudama šią informaciją ją apdirba. Tuo metu įsijungia, vadinamieji, žmogaus prisitaikymo mechanizmai – organizmo fiziologinės reakcijos. Taip treniruojamas mūsų kūnas, savijauta, emocijos ir pagal tai, kokia informacija ateina iš aplinkos – mes pagal ją ir prisitaikome sau.
Labai daug žmonių gyvena su „Sergančių patalpų sindromu“. Jie visada lengvai sušilę (suprakaitavę). Nuolat būnant tokioje aplinkoje kūnas praranda treniruojamasias organizmo savybes.
T.y. vis sunkiau prisitaiko prie įvairių kintančių aplinkos sąlygų. Tam, kad jų neprarastų visiškai – žmonės ir važiuoja į kurortus, t.y., atstatyti prarastus ryšius su gamta, atstatyti organizmo prisitaikymo būseną, pagerinti savijautą.“
Prie organizmą veikiančių fizikinių faktorių prisideda ir refleksai, veikiantys mūsų psichiką
„Kai mes pamatome gražų gamtos vaizdą – mes sustojame, susižavime, kūne atsiranda pojūčiai, mintys, grožimės gamtos didybe arba net gamtos keistenybe. Visos šios reakcijos atsiliepia mūsų kūne. Keičiasi kvėpavimo gylis ir pulso dažnis, nuotaika, darbingumas.
Kodėl kurortai statomi specifinėse vietovėse? Todėl, kad ten yra švarus oras, kad yra galimybė susigrąžinti žmogaus ryšį su gamta. Mes esame atėję iš gamtos ir niekur kitur nedingsime. Mes net išeiname į gamtą. Gyvybės ciklas sukasi ratu. O kiek mes norime būtų įsitraukę į šį ciklą – priklauso tik nuo mūsų pačių pastangų.“ – primena gyd. Arvydas Balčius.
Skaityti II dalį.
