„Eglės sanatorijos“ direktorius medicinai, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, psichoterapeutas Arvydas Balčius ankstesniame straipsnyje paaiškino kaip oro sudėtis ir klimatas veikia mūsų savijautą. Šioje dalyje argumentuodamas moksliniais tyrimais ir genetikos mokslu medikas paaiškina, kodėl turint vienodus DNR žmonės vis tiek gimsta su skirtingais bruožais bei kuo tai susiję su nykstančiais miškais, augalija ir kaip tai mus paveiks ateityje.
Gydytojas Arvydas Balčius
„Aplink Druskininkus nėra jokių pramonės objektų maždaug 60 km spinduliu. Tai atsiliepia ir oro švarumui. Kuo švaresnis oras – tuo sveikesnis medis, tuo sveikesnės išskiriamos medžiagos.
Gal mes to neakcentuojame ir nesuvokiame, bet didžiuosiuose miestuose privalo būti parkai ir kuo daugiau augalijos. Gal į tai neatkreipiame dėmesio, nes gyvename geriau: turime galimybę sėsti į automobilį ir savaitgalį praleisti gamtoje, tačiau noriu paaiškinti, kas iš tiesų su mumis vyksta.
Prieš kelis dešimtmečius, kai automobilių miestuose buvo vos vienas kitas, žmonės turėjo gyventi ant asfalto – didmiesčiuose tiesiog vešėjo milžiniški parkai.
Dabar tuos parkus griauna, mažina, statomos automobilių stovėjimo aikštelės. Kuo tas atsilieps – mes greitu metu, tikėtina, kad pamatysime. Kiekvienas miestas privalo turėti savo žalumą. Ore privalo būti ne tik žmogaus egzistavimui, bet ir gerai savijautai reikalingų medžiagų. Jis turi kvėpuoti, įkvėpti kuo daugiau aerojonų, nes tokia yra mūsų fiziologija, apie kurią detalizavau anksčiau.
Neigiamų aerojonų poveikis sveikatai
Žmogus įkvepia savo kurą (deguonį) ir tą deguonį paverčia anglies dioksidu, atiduoda jį į aplinką. Medis arba augalas yra taip prisitaikęs, kad jis pasiima tą anglies dioksidą, sintezuoja medžiagas ir iš to anglies dioksidas vėl pagamina deguonį bei išskiria į aplinką. Kai šis deguonies grįžta žmogui atgal – jis turi kuo kvėpuoti.
Tai yra santykio ciklas: žmogus negali egzistuoti be gamtos, be augalų kaip ir augalai negali be žmogaus. Mes esame viename ryšyje. “
Grįžus iš miesto šviesūs rūbai lieka juodomis apykaklėmis
Gydytojas dalinasi, kaip paprastos detalės signalizuoja apie oro užterštumo skirtumus mieste ir kurortinėse vietovės.
„Jeigu su baltais marškiniais Druskininkuose ateinu į darbą ir vakare grįžtu namo – mano baltų marškinių kalnierius būna švarus. Tačiau jeigu apsirengiu baltus marškinius ir darbo reikalais vykstu dirbti į Vilnių – vakare, patikėkite, kokio juodumo būna šių marškinių apykaklė.
Vien šis, visiškai paprastas ir akivaizdus dalykas rodo: kad ir koks bebūtų šiuolaikiškas miestas, kad ir kaip būtų dailinami parkai – oras mieste gerokai labiau užterštas vien dėl transporto, pramonės ir kitų taršos miestuose faktorių.
Jeigu kurorte augančio medžio lapą palyginsime su liepos lapu Kaune, Laisvės alėjoje – pastarasis bus visas dulkėtas ir purvinas. Tai rodo, kad net medis, kuris per amžius yra tiek prisitaikęs prie kintančios aplinkos – jis jau nebesugeba visiškai funkcionaliai dirbti užterštoje aplinkoje, palyginus su švaraus oro aplinka.
Taip yra ir su žmonėmis: švarioje aplinkoje jaučiamės vienaip, o užterštoje aplinkoje – jaučiamės visiškai kitaip.“
Mažėjantys parkai atsilieps kelioms kartoms į priekį
Gydytojas paaiškina ir apie pokyčius mūsų plaučiuose.
„Noriu paminėti tyrimą, kurio metu buvo tirtas anglies monoksido kiekis kraujyje žmonių, kurie buvo rūkantys ir tų, kurie tiesiog bėgiojo mieste.
Rezultatai parodė, kad abiem atvejais anglies monoksido kiekis buvo tas pats. Moksliškai nustatyta, kad rūkymo poveikis persiduoda į trečią kartą. Atrodo nonsensas ar ne? Bet taip yra, tiesiog žmonės daugybės dalykų nežino. Kaip gyvenimas užterštoje aplinkoje atsilieps mūsų sveikatai – mes pastebėsime tik po kurio laiko.
Tas pats ir su tarša miestuose. Bėgiojant Vilniuje aš, galbūt, elgiuosi labai gerai, nes sportuoju. Tačiau sportuojant suintensyvėja, pagilėja kvėpavimas. Dėl to kietųjų taršos dalelių per plaučius, alveoles patenka į kraują dar gausiau. Tada nusėda kraujagyslėse ir joms dar labiau kenkia. Į plaučius patenka daug daugiau užterštų oro dalelių nei tiesiog einant šaligatviu.
J. Stacevičiaus/LRT nuotr.
Tad kyla klausimas: jeigu mes einame pasivaikščioti, pasivažinėti po Vilnių, ar mes iš tiesų darome sau gerą? Ar gali žmogus gerai jaustis, kai prisikvėpuoja miesto ore esančias taršias medžiagas? O gal tiesiog išvažiuoti kažkur atokiau ir pabėgioti ar pasivažinėti dviračiu ten, kur yra švarus oras?“ – kelia klausimus gydytojas.
Turint vienodą DNR, žmonės vis tiek gimsta su skirtingais bruožais
„Niekas nesame nugalėję mirties. Jeigu mes norime būti produktyvūs, darbingi, pasiekti rezultatą, nebūti našta visuomenei – mes privalome atstatyti ryšį su gamta. Nes nuo to ir priklauso mūsų savijauta. Miškas mums yra reikalingas. Bet su juo reikia elgtis protingai.
Mano manymu, gamtos nenugalėsime. Kad ir kaip mes vadintume save visagaliais – vis tiek miškas ir gamta mus nugalės.
Tai, ką dabar pasakiau, paaiškinsiu iš genetikos mokslo pusės.
Jeigu turime du vienodų DNR embrionus (sudaryti iš tos pačios moters kiaušialąstės ir to paties vyro spermatozoido) ir vieną embrioną įsodiname vienai moteriai, o kitą – kitai. Kas atsitiks? Nors embrionų DNR vienodi, tačiau vaikai gims su skirtingais bruožais.
Genų inžinerija | inquirer.com iliustr.
Tai paprastas paaiškinimas – kaip mus veikia aplinka. Turėdami tą pačią DNR struktūrą, lygiai tas pačias, identiškas molekules – mes vis tiek skiriamės. Nes mūsų genetika taip pat priklauso ir nuo to, kas mus išnešioja, kaip ir kokia aplinka mus veikia. Poveikis prasideda jau nėštumo metu.
Jeigu moteris nėštumo metu rūko – tas atsilieps net trečiajai kartai. O jei moteris nėštumo metu gyvena užterštoje aplinkoje, kvėpavo itin užterštu oru – tai atsilieps net trečios kartos palikuoniui.
Gilinantis į genų mokslą galima paaiškinti, kaip turint tą pačią užkoduotą informaciją, mes vis tiek skiriamės, nes mus veikia aplinka. Tam turi įtakos ne tik šeima, artimųjų elgesys su kuriuo augame, bet ir gamta, kurioje būname nuo pat gimimo iki pat mirties.
Visą žmogaus egzistavimo laiką – jo savijauta nuolat keičiasi. O šie pokyčiai ir priklauso nuo aplinkos, kurioje jis būna.“
Vartojimo kultūroje svarbu saikingai dozuoti, nes žmogaus kūnai – riboti
„Eglės sanatorijos“ direktorius medicinai, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, psichoterapeutas Arvydas Balčius sako, kad laikai keičiasi, žmonės tampa vartotojais, labai daug visko nori. „Mes turime prisitaikyti prie poreikių, ko žmogui reikia DABAR. Sanatorijose teikiame gamtos terapijos, refleksoterapijos ir kineziterapijos procedūras. Jų metu žmonės vaikšto gamtoje su šiaurietiškomis lazdomis, pacientai tempimo pratimus taip pat atlieka gamtoje. Turime vaistinių augalų sodą. Jame atliekame garsų gimnastiką. Tai yra labai sena ir pamiršta kineziterapijos šaka. Bet sugebėjome ją atgaivinti ir matome teigiamą poveikį žmonių savijautai. Garsų gimnastika gamtoje tai procedūra, kurios metu žmogus skleidžia įvairius garsus ir pabaigoje eina refleksoterapiniu taku basomis per įvairiausius akmenis.
refleksoterapijos metu veikiami pėdų taškai | healthline.com iliustr.
Realybė yra tokia, kad dabar nebegalime remtis tik vienu veiksniu – pavyzdžiui gamtos terapija. Sanatorijoje turime įtraukti ir kineziterapiją, klimatoterapiją, balneoterapiją, peloidoterapiją, masažą, fizioterapiją (pritaikytus gamtinius veiksnius), psichoterapiją, refleksoterapiją. Tiesiog keičiasi gyvenimo tempas ir savaime atsiranda poreikis, kad gydymo ar vienos procedūros metu būtų veikiami keli žmogaus pojūčiai. Žinoma, labai svarbu tai saikingai dozuoti, nes mūsų kūnai yra riboti.“
Medis, pagal savo sampratą ir yra visas pasaulis
„Kažkodėl mums pradėjus kalbėti apie gamtą, pirmiausiai kyla mintis apie medžius, miškus.
O jeigu panagrinėtume senąsias dvasines praktikas, šamanizmą – tai medis, pagal jo sampratą yra visas pasaulis: apatinis, vidurinis ir viršutinis. Jeigu panagrinėtume jogą: ten taip pat yra medžių pozos (tvirto, lankstaus medžio pozos ir t.t.). Medis ir medžio sąvokos visada, kaip ir gamta lydi visą mūsų evoliuciją.
Mes, žmonės, taip pat save įsivaizduojame kaip medį: įsižeminimas, buvimas žemėje, stiebimasis aukštyn, lipimas į viršų, kažko siekimas. Galbūt mes to nesuprantame, bet žmonės kaip ir medžiai – šaknimis tarpusavyje yra susiję, dalinasi medžiagomis. Medžiai, juk, reguliuoja, kas prie jų gali augti, kas negali augti. Taip pat ir žmonės.
Mokslininkai ir žmonija jau bando siekti nulinės CO2 emisijos (balanso būsena, kai CO2 sugeriama tiek, kiek ir išskiriama – aut. past.). Žinoma, jeigu mes sugebėsime tai pasiekti ir pavyks išlaikyti tą santykį. Tačiau jeigu mums to nepavyks padaryti ir kažkuriuo metu mes, neva nugalime gamtą – tai gamta vis tiek sugrįš, nes mes neturėsime iš jos ko paimti. Aišku, tai turi kainą – tada tiesiog neliks mūsų.
Rasti racionalią pusiausvyrą su gamta, mano manymu, yra mūsų visos žmonijos pagrindinė pareiga. Jeigu mes gražiai – tada su mumis gražiai. Kai mes peržengsime ribas – ateis laikas, kai gamta vis tiek grįš ir smogs mums atgal taip, kad mes nebeturėsime ne tik sprendimų, bet ir jokių pasirinkimų.“ – pokalbį užbaigia gydytojas Arvydas Balčius.
