„Iš 1 ha daržų žemės mūsų metinė apyvarta siekia 50 000 eur. Pats ūkis yra apie 10 ha, tačiau pilnai jų neišnaudojame. Kai kurias žemes dar reikia atgaivinti nuo alinimo, o tai užtrunka ne vienerius metus. Visa veikla paremta tvaraus žemės ūkio verslo modeliu. Tokia žemdirbystė „nenuvalgo“ dirvų, o atvirkščiai – sulig kiekvienais metais vis atkuria ir praturtina dirvožemį.“ – dalinasi Dzūkijoje veikiančio „Vilkės ūkis“ įkūrėja Vilkė Vaida Tulabaitė.
Vilkė Vaida Tulabaitė | „Vilkės ūkis“ nuotr.
„Tam, kad kaimas atsigautų – ten verslas turi būti tvarus. Ar jaunos šeimos norės keltis gyventi į kaimą, jeigu ten aplinkui visi purškia laukus? Kaip tos šeimos galės pradėti užsiimti kažkuo tvariu, jeigu jos nežinos kaip tai padaryti komerciškai ir iš to pragyventi? Pati ieškojau patirties ir pastebėjau, kad pas mus šalyje tokių ūkių yra vos vienas kitas.
Labai mažai kas vystydami tvarų kaimo verslą atlieka skaičiavimus, rodiklių išvadas. Kitaip sakant: dauguma ūkininkų dirba be jokio verslo plano.
Ir viena, ir kita – man atrodo neatsiejami dalykai. Negalima vartojimo sumažinti iki minimumo. Dėl ko? Todėl, kad žemė yra ne laukinis organizmas. Jeigu leistume gamtai viešpatauti – viskas čia užaugtų neperžengiamais beržynais ir karklynais. Žemė yra gamtos ir žmogaus simbiozė, uždara ekosistema. Žmogus čia vaidina labai svarbų vaidmenį: turi būti kažkas sėjama, kažkas auginama. Bet pageidautina, kad tai būtų naudinga pačiai žemei.
Pavyzdžiui, auginant kanapes – išvalomos dirvos. Auginant garstyčias – dirvos pamaitinamos. Auginant ankštinius – dirvos išpurenamos. Ir jeigu mes to nedarysime – kažkada turėsime valgyti tik beržų lapus.“
Vilkė Vaida Tulabaitė | „Vilkės ūkis“ nuotr.
Vaida pastebėjusi, kad Lietuvoje ir kitose šalyse yra išplitusi fanatiška gamtinė žemdirbystė.
„Tos žemdirbystės atstovai sako, kad nieko nereikia ravėti, laistyti, nes, neva, žemei tai yra nesveika. Šio fanatizmo rekomenduočiau atsisakyti, nes taip ūkininkaujant galima užsiauginti maisto sau. Tačiau, jeigu kalbame apie derlius pardavimui – minėta fanatizmas neduos rezultato.“
„Vilkės ūkis“ nuotr.
Biologinė įvairovė (arba bioįvairovė) lemia ir dirvų gerėjimą
„Mokslininkai jau seniai kalba, kad dirvos šiuo metu yra labai nualintos. Ir tie, vadinami, oligarchai mato tik pinigus. Jie nežiūri į bioįvairovę.
O jeigu kaimus pradėtų okupuoti jaunos šeimos su tvaraus kaimo verslo modeliuku (kaip dirbti žemę išsaugant bioįvairovę) – viskas keistųsi. Taip pat, kaip negalima atsikelti į kaimą ir nieko nedaryti bei užleisti viską džiunglėmis. Reikia pasodinti miškų, krūmynų. Reikia ir pelkių bei dirbamos žemės.
Gamtinėje žemdirbystėje ūkininkavimas yra pagrįstas didele bioįvairove. O įprastinėje (dideli laukai užsėjami viena kultūra) jos nėra.“
Sklindanti dezinformacija klaidina ūkininkauti norinčias šeimas
„Oficialų ūkininkės statusą turiu 5 metus, tačiau mano seneliai buvo ūkininkai, tėvai dirbo kolūkiuose, o aš ir pati gimiau kaime. Tiesiog turėjau 10 m. pertrauką: studijavau, gyvenau užsienyje.
Dabartines „Vilkės ūkis“ žemes iš senelių paveldėjo mano tėvai ir jie tiesiog leido čia man veikti. Kai sukūriau šeimą, ilgai svarsčiau, kaip ne tik sau užsiauginti, bet ir iš to ūkio pragyventi. Pasidalinus šia mintimi su kitais – reakcijos buvo skeptiškos.
Sakydavo: kaip turint tik kastuvą ir žemę, be technikos galima kažką rimto nuveikti. Supratau, kad, galbūt, jie ir nematė jokios perspektyvos, tačiau aš ją mačiau. Tiesiog jaučiau, kad žmonės anksčiau ar vėliau supras, jog chemikalai – nevalgomi. Beje, tvarus ūkis gali gyvuoti tada, kai šeimininkas nenori kenkti nei sau, nei kitiems, nei aplinkai.
„Vilkės ūkis“ nuotr.
Atsimenu be galo sunkią pradžią. Buvau prisiskaičiusi įvairios „fanatiškos žemdirbystės“. Įprasta žemdirbystė man ir iš anksčiau buvo aiški, tačiau gamtinė žemdirbystė buvo neatrasti klodai. Lietuvoje nelabai galėjau iš ko pasimokyti. Tiesa, pastebėjau, kad sklando labai daug dezinformacijos. Šias teorijas kuria žmonės, kurie ūkininkauja keliuose aruose.
Pačioje pradžioje, tikėdama tomis „pasakomis“, įdėjau daug darbo, bet gavau 0 pinigų. Teko labai daug analizuoti pačiai, galvoti savo galva, bandyti, tyrinėti. Ir tų agro „specialistų“ ekspertiniai patarimai yra realiai neveiksnūs. Tad teko sujungti ir savo žinias iš vaikystės, ir iš užsienio. Iš naujo jas pritaikyti bei keisti savo pačios požiūrį.
Pavyzdžiui, jeigu į žemę įterpiami pelenai – dirvai duodamas 2 metų efektas. O jeigu įterptume medžio anglį – efektas dirvai būtų 100-ui metų. Tai reikalinga dėl CO2, nes jo, realiai, žemėje trūksta.
„Vilkės ūkis“ nuotr.
Mums meluoja, kad jo labai daug. Ūkininkaudama (pasitelkiant bioįvairovę) supratau labai daug dalykų, ką mums meluoja. Tiesiog augalui labiausiai reikia CO2 ir vandens, paskui jau ir visų kitų dalykų. Tad fermentacijos būdu išsiskiria CO2, kuris ir reikalingas augalams. O ,mano žiniomis, visose dirvose jo trūksta. Taip pat kaip ir ozono.
Reikėjo eiti nepramintu taku, kalbant ir apie gamtinę žemdirbystę, ir apie gėrybių krepšelius, dirbti be investicijų. Per praktiką, kantrybę, atsidavimą darbui. Būdavo visko: nuo nuovargio drebėdavo rankos ir kojos.
Vilkė Vaida Tulabaitė | „Vilkės ūkis“ nuotr.
Dirbau be jokių valstybės išmokų ir paramų. Pradžioje nebuvo už ką samdyti žmonių. Ne tik žemdirbystė bet ir visas verslo valdymas, komunikacija, rinkodara buvo ir yra daroma savo jėgomis. Metai po metų galimybės didėjo, pradėjau samdyti pagalbinius ūkio darbuotojus, vairuotojus, kurjerius. Pakartotinai atvažiuoja savanoriai, pagelbėja, o tuo pačiu mes ir juos išmokome gamtinės žemdirbystės praktikos.“
Akimirka iš savanorystės | „Vilkės ūkis“ nuotr.
Pritaikius biologinės įvairovės principą – per kelis metus pastebėjo akivaizdžius pokyčius
„Kai darže auga bioįvairovė – tai atliepia net ir skoniui, daržovės yra skanesnės. Kodėl? Nes tarp daržovių atsiranda konkurencija. Mes išravime ne viską, šiek tiek paliekame, sodiname kiek kitaip nei rekomenduoja įvairūs agro šaltiniai. Lapija uždengia dirvą ir ji nedegraduoja, kai augalai yra sodinami tankiau. Jie tarpusavyje konkuruoja, stengiasi siurbti kuo daugiau įvairių naudingų medžiagų. Todėl, dėl augalų konkurencijos, užauga skanesnės daržovės. Taip pat vyksta ir dirvos pokytis.
„Vilkės ūkis“ nuotr.
Paveldėjau labai įvairią žemę. Joje buvo ir tragiškos dirvos būklės plotų. Seniau buvo auginami javai, buvo pilamos sintetinės trąšos. Jau tada mano vidus tiesiog klykte klykė, kad reikia nustoti alinti tą žemę ir leisti jai pailsėti. Ir aš pasakiau: stop, užteks! Giminaičiams neleidau toliau nuomoti tų žemių.
Kai kuriose vietose beveik niekas neaugo, išskyrus sprindžio aukščio varpučius. Žemę taip nualino, ji buvo panaši į pelenus. Prieš tai, daug metų buvo išnešama naudingų medžiagų, o įnešama nepakankamai.
Dabar šie plotai jau atsigauna. Praėjusiais metais pastebėjau, kad pradėjo augti ir kiti laukiniai augalai.“
Dirvos būklę gerina savo išgrynintais metodais
Vaida sako, kad kiekvienais metais daug investuoja, nes sodina vis kažką kitą.
„Tenka įnešti komposto, mėšlo, pelenų. Tokiu būdu ne tik nealinama žemė, bet ir išlaikoma bioįvairovė, kasmet gerėja būklė. Žemės atstatymą galima pagreitinti ir sodinant sideratinius augalus. Kiekviena jų sėkla – tai yra energija, kuri pavirsta į biomasę. Pastebėjau, kad sideratiniai augalai, kol kas, yra pigiausias augalų ir dirvos maitinimo būdas.
Tai yra vadinamosios žaliosios trąšos. Jos sėjamos tam, kad būtų purenama dirva ir gamintųsi humusinės medžiagos. Jie savo šaknimis labai giliai purena žemę. Pavyzdžiui garstyčios gali užaugti iki metro aukščio, o šaknys išsikeroti iki 2 metrų.
Taip pat ir su dobilais, liucerna, žirniais – jie visi labai giliai purena žemę. Gaila, kad tų sideratinių augalų ūkininkai naudoja labai mažai, ypač mažieji ūkininkai, daržininkai.
Didieji ūkininkai, jau po truputį tai pritaiko, nes jiems svarbu pelnas. Jie pastebi pokytį, taip pat ir tai, kad negalima arti dirvos (dėl to degraduoja dirva).“
Pradėjo įvedinėti užsienio patirtį – gėrybių krepšelius prenumeratoriams
„Pirmais metais turėjau mažą daržą. Gėrybes parduodavau turguje, vietiniams pažįstamiems žmonėms parduodavau „maisto krepšelius“. Pagrindiniai klientai buvo Druskininkuose.
Vėliau susipažinau su žmogumi, kuris papasakojo apie užsienyje veikiančias sodo ir daržo gėrybių krepšelių patirtis. Jis man patarė tai pabandyti ir Lietuvoje. Žinoma, iš pradžių daug kam buvo nuostaba, niekas nesuprato kas tie „gėrybių krepšeliai“. Tačiau po truputį žmonės priprato ir supratau, kad nebegaliu grįžti atgal ir prekiauti turguje.
„Vilkės ūkis“ krepšelis
Krepšeliai tai yra šviežių, natūraliai ir gamtiškai auginamų daržovių, vaisių ir uogų rinkiniai. Stengiamės, kad įvairovė krepšeliuose būtų kuo didesnė.
Ankstyvą pavasarį krepšeliuose siauresnis asortimentas, na o vasaros pradžioje ir viduryje į krepšelius įdedame 15, kartais net 20 skirtingų dalykų. Krepšeliuose daržovės šviežios, keliamės labai anksti ryte, viską skiname, pakuojame, ir tą pačią dieną vežame užsakovams.
„Vilkės ūkis“ mažas krepšelis
Krepšelių prenumeratoriai – tai tarsi sutartis tarp ūkio ir prenumeratoriaus. Visada lengviau planuoti darbus, kai iš anksto žinai kiek ko reikės. Mums žymiai patogiau dirbti su prenumeratoriais, kas savaitę ar dvi tiekti krepšelius pagal susitarimą. Mintinai išmokstame ką mūsų klientai mėgsta, ko geriau jiems nedėti. Todėl prenumeratoriams galima krepšelius tiekti pigiau, nes susitaupo administravimo išlaidos. Tikimės, kad prenumeratoriai užsakys krepšelius sutartam laikui arba visam sezonui. Be abejo, visko būna ir kartais krepšelių atsisakoma, bet labai prašome apie tai pranešti iš anksto.“
„Vilkės ūkis“ krepšeliai
„Prekyba turgavietėse yra nepagarba ūkininkui“
„Turguose ir keliui iki jo, išnaudodavome labai daug energijos, bet vis tiek parsiveždavome likutį. O kai po turgaus prekybos lieka gėrybių, kur ūkininkai jas deda? Atiduoda gyvuliukams arba į kompostą. Tai yra nenormalu!
Ūkininkai augina, dirba, lenkia nugarą ir paskui visą derlių nuskinti tam, kad išmesti? Argi čia normalu? Šie dalykai turi baigtis! Žmonės turi suprasti, kad negalima taip elgtis su ūkininkais. Negalima ūkininkų šokdinti taip, kaip priprato šokdinti prekybos centrų marketingas. Žmonės tapo išlepinti su prekybos centrų akcijomis. Sako: “Pirkėjas visada teisus”. Ne, jis teisus ne visada. Teisus tas, kas maitina. Pasaulį valdanti ranka ir maitinanti ranka. Jeigu atvirai, manau, kad miesto žmonės yra priklausomi ir „valdomi“ prekybos centrų: ką ten atveža – tą ir turi valgyti.“
„Vilkės ūkis“ nuotr.
„Gamtinėje žemdirbystėje mes kuriame trumpąją maisto grandinę“
„Tam, kad tai įgyvendinti – turi būti pastovūs krepšelių prenumeratoriai/abonementai. Tik tokiu atveju galima ramiai dirbti. Aukščiausia kokybė yra užsakoma asmeniškai ir iš anksto.
Tikrai nesiruošiu užauginti gėrybių iš 5 ha ir tik po to galvoti: koks bus derlius, juos parduosiu ar ne. O krepšeliai prenumeratoriams yra ruošiami pagal tai, ką tuo metu turime užauginę ir jie reguliariai juos gauna su pristatymu į savo miestus.
„Vilkės ūkis“ nuotr.
2021 m. sezonui prenumeratoriai registruojasi jau dabar: sausio, vasario mėnesį. Pagal tai ir sėjame gėrybes. Prenumeratorių registraciją stabdome tada, kai jau susirenka toks kiekis, kokį galime aprūpinti.
Apie 20 – 25 % naujų klientų atkrenta iki sezono vidurio. Tai įvyksta dėl įvairių priežasčių: dėl to, kad visgi nepajėgia tiek gaminti namie, nori „parduotuvinio“ maisto, galbūt netinka kaina ar krepšelio formatas, kai kurie persikrausto, persigalvoja. Iki sezono pabaigos naujų klientų lieka 40 %. Visi kiti – lojalūs, iš anksčiau.
Kai kažkas atkrenta, pavyzdžiui, turime 20 laisvų krepšelių – veikiame jau pagal atidirbtą sistemą. Turime klientų bazę, kuriuos domina šie pavieniai krepšeliai ir tada susisiekiame su jais asmeniškai. Per visus šiuos metus, mes kaupiame šį „pastovių valgytojų“ ratą.
O tai, ką auginsime sprendžiame pagal jau minėtos gamtinės bioįvairovės principus.“
„Vilkės ūkis“ nuotr.
Mokymuose kalba apie verslą, komerciją ir gamtinę žemdirbystę
„Organizuoju dviejų tipų mokymus, kurie jau vyksta ir galima bet kada prisijungti (be pabaigos):
- Vieni skirti žmonėms, kurie nori išmokti tvariais metodais užsiauginti maisto sau. Tiems, kurie siekia, kad jų derlius būtų sveikas ir gausus nereikėtų griebtis chemikalų. O tai tapo tarsi normalių įpročiu. Pavyzdžiui, užeina pomidorų maras ir žmonės neištveria ir nusiperka cheminių preparatų, nupurškia lapus.
Mes mokome taip, kad to daryti nereikėtų, siekiame, kad dirvos nenuvertėtų ir būtų galima jas nuolat atkurti. Pavyzdžiui, jeigu paveldėjote nuo pesticidų, chemikalų nualintas žemes.”
-
„Vilkės ūkis“ nuotr.
Kiti mokymai yra apie tai, ką darau aš pati: mūsų ūkyje yra auginamos daržovės, formuojami ir tiekiami gėrybių krepšeliai žmonėms, kurie yra tapę jų prenumeratoriais. Tokia veikla yra tvarus verslas kaime, tad savaime suprantama, kad šiuose mokymuose yra daug komercijos ir skaičiavimų. Be to neapsieinama.
Yra mokinių-ūkininkų, kurie mokosi abiejose grupėse. Sujungus visas žinias žmonės įgauna ne tik verslo žinių, bet ir perpranta, ką reikia daryti, kad tas verslas būtų 100 % tvarus.
„Vilkės ūkis“ nuotr.
Kalbame ir apie pakuotes, ir apie visus smulkius elementus, ko reikia visai tvariai maisto grandinei. Analizuojame skaičiavimus, susijusius su dirvožemio rodikliais. Pavyzdžiui, kiek iš dirvos išnešama biomasės? Analogiškai pagal šiuos rodiklius sužinoma, kiek reikia jos įnešti į dirvą atgal. O jeigu neįneša? Tada reikia sintetinių preparatų: trąšų bei chemikalų. Tad tvariam kaimo verslui būtina bioįvairovė. Be jos – niekaip.
„Vilkės ūkis“ nuotr.
Mokymai vyksta uždarose internete esančiose grupėse. Bet kada galima peržiūrėti įrašus, diskutuoti, užduoti klausimus.
Galiu pasakyti, kad po mūsų mokymų ne viena šeima su savo ūkiu jau yra pradėjusi įgyvendinti trumpas maisto grandines (iš savo ūkio tiesiai klientui).
Žinoma, norint užsiimti daržininkyste/sodininkyste – reikia žinoti, ko nori. Svarbu nusiteikti, kad teks daug dirbti, net ir tada, kol mokaisi, kaip tai daryti. Darbo patirtis šioje srityje neateina nei per savaitę, nei per dvi.
Akimirka iš savanorystės | „Vilkės ūkis“ nuotr.
Kūnas taip pat turi būti pasiruošęs fiziškai, susiformuoti nauji įpročiai, neuroniniai tinklai, organizmo ritmas. Net intuityvus pajautimas: atėjau į daržą ir žinau, ką daryti. Per metus ir teisingą patirtį žinių susikaupia tiek daug, kad jos pasiskirsto ten kur reikia. Kai ateini į daržą ir nužvelgęs matai, ko trūksta net nepatikrinęs PH su matuokliu. Kai net nepažiūrėjęs žemės drėgnumo – jau matai ar reikia laistyti ar ne, reikia pelenų ar ne. Tai per metų metus ateinanti tvaraus modelio patirtis. Žmogus turi tapti gamtos dalimi.“
Mums labai svarbus jūsų finansinis palaikymas, kuriant turinį apie tvarumą: patreon.com/9zuikiai
„9 zuikiai“ – idėjos, žinios ir komunikacijos pagalba tvariam verslui ir veikloms bei tuo besidomintiems jauniams nuo 13 m.
