Eugenijus Barzdžius yra dokumentikos fotografas, analizuojantis sociologines temas. Mažo tankio polietileno projekto (LDPE) idėja – pasitelkiant pasenusią foto juostelę, nukelti žiūrovą į kelionę po daugiau nei pusė amžiaus gyvuojančios plastiko perdirbimo gamyklos erdves. Pasitelkdamas savo darytas nuotraukas, o ne žodžius, E. Barzdžius kalba apie opias aplinkos taršos problemas. Parodo, kaip kruopštūs gamyklos darbuotojai, ne tik iš Lietuvos, bet ir iš svetur, 12 valandų pamainomis vykdo perdirbimo procesus ir prisideda prie taršos mažinimo. Tai fotografas daro ne tik tėvynėje – Lietuvoje, bet, ir ruošiasi pristatyti savo darbus foto festivalyje Prancūzijoje.
Fotografo dėmesį atkreipė plastiko perdirbimo procesai sovietmečiu alsuojančioje gamykloje
„Žinote, Vilniuje yra viena didžiausių plastiko perdirbimo gamyklų ES, turinti daugiau nei 50 metų gamybos istoriją. Gamykloje yra darbuotojų, kurie ten dirba nuo pat jos veiklos pradžios. O pačiame objekte dar vis jaučiamas sovietinės praeities dvelksmas. Atgavus šalies nepriklausomybę, pasikeitė įmonės nuosavybė ir tuo pačiu optimizuota gamyba. Tačiau triukšmingos, smirdančios ir dulkėtos sąlygos yra nuolat tobulinamos darbuotojų išradingumo. Pavyzdžiui, senoms ir net naujoms mašinoms patobulinti, jie panaudoja pačias paprasčiausias priemones, kaip: lipni juosta, kartonas, virvelės ar plastikinė plėvelė.
Nuolatinis naujos darbo jėgos, kuri aptarnauja gamybos linijas 12 valandų pamainomis, poreikis, pritraukia žmones iš įvairiausių gyvenimo sričių: nuo socialinių paribių iki aukščiausio lygio vadovų, kurie tiesiog norėjo pakeisti savo darbo sferą ir todėl įsitraukė į perdirbimo verslo aptarnavimą bei vystymą. Be to, mažas atlyginimas ir nelengvos sąlygos perdirbimo procesuose, taip pat yra tikras galimybių tiltas pigesnei darbo jėgai iš Ukrainos, kuri atvyksta trijų mėnesių laikotarpiui, tikėdamasi pratęsti darbo leidimus ir taip užsidirbti daugiau nei namuose.
Didelis vartojimas generuoja didelius plastiko atliekų kiekius, tačiau norint, kad gamykla veiktų visą parą, reikia importuoti plastiko atliekas iš aplinkinių regiono šalių. Didžioji dalis gaminių iš perdirbto plastiko vėl parduodami atgal į ES šalis ir toliau už jos ribų.
Aukšto tempo perdirbimo procesai buvo vizualiai ištirti naudojant fotografines „atliekas“, t. y. – žemo jautrumo pasenusią foto juostą. Norėjau ją „perdirbti” naujam gyvenimui – fotografinei analizei, pasakojimui apie virsmą. Man, kaip kūrėjui, visada atrodė normalu, kad savo vizualia kalba, turiu kalbėti apie tai, kas mane iš tikro paliečia viduje, jaudina, dėl ko nesu abejingas. Tada ir visas kūrybinis procesas tampa tikru asmeniniu atsiskleidimu per temą.“
LDPE idėja kilo visiško atsitiktinumo dėka
„Šiam projektui sukrito kelios aplinkybės į vieną laiko periodą. Žalio kurso idėjos mano asmeniniame ir profesiniame pasaulyje nuolat sukdavosi. Nesu didelis kovotojas ar kultyvuotojas, bet stengiuosi žmogiškai ir sąmoningai elgtis, kad mažiau pats terščiau aplinką. Keliaudamas po pasaulį ir nuolat matydamas prieš akis globalią plastiko taršos problemą, ją nuolat fiksuodavau savo sąmonėje.
2015 m. sugrįžus gyventi į Lietuvą, visiško laimingo atsitiktinumo dėka susitikau vienos iš didžiausių plastiko perdirbimo gamyklos visoje EU direktorių, kuris atvirai žavėjosi mano kūrybiškumu. Net ir kartais, iš pirmo žvilgsnio, neestetiškas situacijas stengiuosi užfiksuoti kūrybingai, bet išliekant po dokumentikos „skėčiu”. Tai direktorius išties pastebėjo ir įvertino. Taigi todėl jis mane ir pakvietė apsilankyti savo gamykloje. Jau ten bevaikštant man buvo aišku, kad tai neįtikėtinai fotografiškai turtinga aplinka, kuri artikuliuoja labai daug paralelių: globalios taršos problemos sprendimą, socialines: dėl itin plataus žmogiškųjų resursų poreikio, gamykloje dirba visas socialinis spektras, o taip pat atvykstanti darbo jėga iš užsienio. Ir galiausiai istorinis momentas, t.y. – senoje gamykloje persipina praeitos epochos elementai su šių dienų. “
Ruošiantis fotosesijai turėjo daug domėtis plastiko atliekų perdirbimo pramone
„Nemeluosiu, pasiruošimas tokiems projektas yra itin sudėtingas kūrėjo procesas, kurį labai sunku nupasakoti. Aš daug vaikščiojau po cechus, stebėjau įvairiausius procesus, bendravau su darbuotojais, stengdamasis užmegzti ryšį, stengiausi susivokti erdvėje. Stebėjau šviesos pokyčius skirtingu paros metu ir net metų laikais. Taip pat, teko pakankamai daug skaityti papildomos informacijos apie atliekų pramonę, žiūrėti dokumentikos filmus, kad į temą panirčiau visiškai pilnai. Visa tai galima pavadinti tiriamuoju darbu, nes reikia daug laiko skirti temos analizei įvairiausiais pjūviais, kad vėliau turėčiau pagrindo suvokti procesus globaliniame kontekste ir atitinkamai visa tai išreikščiau per fotografinės kalbos prizmę.“
Nuotraukoms naudojo „fotografinę atlieką“ – pasenusią foto juostelę
„Prisipažinsiu, kad nėra buvę projektų be iššūkių. Visi jie labai skirtingi ir savotiški. Būtent šiame projekte itin daug laiko ir paieškų skyriau vaizdinės kalbos suformavime. Deja, bet galutinės serijos, kuri yra skirta, šiam momentui, tik galerijoms ir foto festivaliams, negaliu jums pateikti peržiūrai. Todėl prie šiame straipsnyje yra archyviniai kadrai, kurie šiuo metu yra skelbiami mano Instragram paskyroje @eugenijusb. Jie kūrybinio proceso pradžioje buvo atliekami su skaitmenine kamera, kurios vėliau visiškai atsisakiau ir perėjau vien prie fotografavimo ant pasenusios fotografinės juostelės, kas technologiškai reiškia jau kaip ir „fotografinė atlieka”, kurią procese „perdirbu” į naują medžiagą – fotografinį pasakojimą. Tad čia ir buvo mano ilgiausias kelias bei iššūkis, kol išgryninau šią konceptualią projekto paralelę.“
Projektas ne tik Lietuvos, bet ir pasaulio mastu
„Galutinė LDPE serija jau iškeliavo į didžiulį foto festivalį Prancūzijoje, organizuojamą Agglomeration Creil Sud Oise (ACSO). Festivalio tematika yra sveikata ir sauga darbe, o šis vyks fotografijos centre Hauts-de-France. Aš laikausi nuomonės, kad apie globalius procesus galima kalbėti savo paties aplinkoje, nes fotografijos neturi tautybės ir jos pačios kalba už save, kaip autorius pateikia temą ir ar ji pasiekia žiūrovą kitame pasaulio gale jausminiame lygyje. Ar ji paveiki? Ar ji pasakoja istoriją? O tai gali nuspręsti tik žiūrovai. Aš tik pasakotojas, pateikiantis istoriją vaizdais.“
Paroda vyko pripūstame plastiko maiše
„2020 m. turėjau didelės apimties parodas instaliacijas Šiaulių naktų festivalyje, o taip pat ir hostelyje Jamaika, Vilniuje, vidiniame kieme. Abiejose vietose buvo pateiktas projektas, kaip ir jau užbaigtoje formoje, t. y. – parodoje – instaliacijoje. Tai buvo patyriminė paroda, kurioje žiūrovas galėjo naudotis keturiomis juslėmis: rega, klausa, uosle ir lytėjimu. Taigi, buvo išpūstas beveik 11 tūkstančių kubinių metrų plastiko maišas, į kurį galėjo labai lengvai patekti žmonės. Viduje lankytojai turėjo galimybę vaikštinėti, apžiūrinėti fotografijas apie jas diskutuoti. Tokiu netradiciniu būdu stengiausi jiems kalbėti apie plastiko taršos problematikos aktualumą ir šios medžiagos perdirbimo svarbą. Pasitelkdamas menines idėjas, dienos švieson iškėliau mažai matomus, paslaptingus atliekų perdirbimo procesus ir žmones operuojančius juos.“
Naujas fotografijos projektas pasakos apie daržininkavimo iniciatyvas
„Jau praeitais metais esu pradėjęs naują projektą apie miesto daržininkavimo iniciatyvas Vilniuje ir Bazelyje, Šveicarijoje. Per vieną apsilankymą Bazelyje sutikau virš dešimt įvairiausių iniciatyvų. O sugrįžus tėvynėn, Vilniuje dar spėjau susitikti ir su pavieniais kultivuotojais. Man teko lankytis „Idėjų lysvėje“ – bendruomeniniame darže, esančiame Pilaitėje. Tai nuostabi vieta, kurioje ir vėl gali pasijusti vaiku, vaikštinėjančiu senelės išpuoselėtame darželyje. Man buvo beprotiškai įdomu, nes sutikau žmonių, kurių akyse spinduliuoja meilė ir tikėjimas savo veikla. Deja pandemija sustabdė visus planus. Bet aš labai tikiuosi ir neprarandu vilties, kad jau šį pavasarį galėsiu toliau tęsti. Juk projekto paroda numatoma ateinantį rudenį…“
Mums labai svarbus jūsų finansinis palaikymas, kuriant turinį apie tvarumą: patreon.com/9zuikiai
„9 zuikiai“ – idėjos, žinios ir komunikacijos pagalba tvariam verslui ir veikloms bei tuo besidomintiems jauniams nuo 13 m.