Liaudies posakį „keičiasi laikai“, dažnai, nejučia ir patys ištariame. Čia, tarsi, apie bendrai kintančią dalelių visumą laike. Buvo rožių kvapo. Praėjo dvidešimt metų – dabar jau bergamotės kvapo. Tačiau ar mes mokame būti žmogaus kintamume? Kai kažkas jame miršta. Pasikeičia. Požiūris, vertybės, interesai, įvykiai. Plaukų spalva, rūbai, pinigai, pasiekimai. Kas, kintant kitame, kinta mumyse?
Apie tai nusprendžiau parašyti dėl atsikartojančių komentarų. Mano fasilituojamose lauko sesijose žmonės daro dėmesingumo pratimą, kur stebi architektūrą ir gamtos raštus. Kartojasi vis tas pats žmonių pastebėjimas: stebint architektūrą – ji yra statiška. Lėtai eina laikas. Atsibosta. O stebint gamtos raštus žmonėms laikas neprailgsta. Įtaria, kad nesąžiningai chronometre perjunginėju laiką. Nors taip nėra.
Stebint gamtos raštus žmonės dalinasi jaučiantys kismą. Kitaip eina laikas. Ne nuobodu. Bet tas nenuobodus ir greitas laiko ėjimas kelia laimės jausmą. Džiaugsmą gyventi. Vidinį gyvybingumą. Pasitenkinimą.
Atrodo, nesąmonė: dėmesingai stebi svyruojantį krūmą ir jauties laimingas. Kažkokia panacėja. Bet gal pats dėmesingas buvimas kintamume ir yra panacėja? Ir su krūmu, ir su žmogumi.
„9 zuikiai“ patyrimas | Breathable Cities Forum nuotr.
Kas atsitinka mumyse, kai kitame žmoguje kažkas miršta?
Vienas iš scenarijų – kismas kartu. Kitas – susitaikymas. O dar kitas – pyktis. Kaip čia yra, kad prieš 10 metų mano pažintas artimas žmogus pasikeitė? Dabar pasidarė kažkoks kitoks. Nebe toks, kokį anksčiau pažinojau?
Pykčio priežastys yra 3: baimė, įsižeidimas, įskaudinimas.
Gal žmogus pyksta, kad kitas keičiasi, nes bijo pats savęs kitimo? Bijo gyti. Bijo savo minčių. Svarstyti save. Eiti į terapiją. Bijo pats pasakyti „ne“. Pasakyti „taip“. Bijo savo bejėgiškumo. Nežinomybės, kas bus su savim, kai pats keisiuosi. Gal bijo neapibrėžtumo? Rizikos? Savęs. Ar netiki savo išbuvimu tame, ko negali sukontroliuoti. Juk kisme yra daug neapibrėžtumo.
Pyksta, kad kitas keičiasi, nes dėl kažko įsižeidė?
Įsižeidė, kad žmogus atsivėrė kaip jis jaučiasi? Gal įsižeidė, kad nebėra kitam prioritetas? Skiria dėmesį ne tik jam? Įsižeidė savo pozicijos pasikeitimo santykyje su kitu? Iš esmės pasikeitė pats santykis. Ir tai žeidžia. Pripažinti, kad kito atvirumas žodžiais ar veiksmais mus užgavo, reikalauja didelio pažeidžiamumo. Kito pasikeitimas gali pradėti nebeatitikti mano lūkesčių. Aš iš jo visada tikėjausi, kad jis pirmas paskambins. O dabar aš turiu jo ieškoti. Atsiranda neteisybės jausmas. Taip, juk, buvo iki šiol. Kas dabar čia pasikeitė?
Pyksta, kad kitas keičiasi, nes įskaudino? Anksčiau atvažiuodavo su nakvyne, o dabar vos valandą pabūna ir jau lekia. Norėdavo susitikti, o dabar išvis neparašo. Buvom neišskiriamas draugų būrys, o kai susilaukė vaiko – niekur nedalyvauja. Anksčiau emeilus atsakinėdavo su šypsenėlėm, o dabar, tik formaliai pasisveikina susirinkimuose. Žmogų įskaudina atstūmimas, emocinis šaltumas. Įskaudina pats santykio ir buvusio ryšio pasikeitimas.
Besąlyginis kintamumas
Gamta mus moko buvimo kisme be jokių sąlygų. Tam kismui mes, žmonės, kažkodėl nekeliame jokių sąlygų. Net jei ir derlius tais metais būna prastas – mes priimame tai kaip duotybę. Nereikalaujam iš gamtos būti statiška. Žinom, kad ji yra kintanti ir prie to prisitaikom.
„9 zuikiai“ patyrimas Kroatijos tvaraus verslo konferencijoje | Šaltinis: HR BCSD, Nuotr: Sanjin Kaštelan.
Stebėdami genį medyje – mes jį priimame, mėgaujamės ir net išsišiepę jaučiam laimę. Nepaaiškinamą pilnatvę. Ir tik dėl to, kad gamta kito, adaptavosi, kito ir vėl adaptavosi visus 3,5 milijardų metų egzistavimo laiko. Taip ji išliko gyvybinga iki šiol. Ne mėnulis. O Žemė – planeta su gyvybe.
Mes-žmonės irgi esam gyvybė. Su mumyse vykstančiais biologiniais, fizikiniais ir cheminiais procesais. Mes irgi esame kismas. Veikiami aplinkybių, savęs. Pakeičiame darbą, gimsta vaikas, prarandam artimą, pasiekiam svajonę, prarandam turtą, lankom terapiją, sutinkam naują žmogų. Ar ne paradoksalu būtų tikėtis, kad žmogus nesikeis?
Iš santykio į nuosavybę
Sociologas ir psichoanalitikas Ericas Frommas atkreipė į tai dėmesį. Kai savininkiškumas iš daiktų perėjo ir į žmones. „Turėti“ vaiką, „turėti“ draugą, „turėti“ žmoną. Pasako jo, savininkiški jausmai pasireiškia ir kituose santykiuose. Gydytojais, treneriais, viršininkais, pavaldiniais. „Mano“ gydytojas, „mano“ darbuotojai. Be savininkiškumo gyvoms būtybėms, pasak Erico Frommo, žmonės savo nuosavybe laiko ir daugelį kitų dalykų, įskaitant jausmus, sveikatą, ligas. Šnekučiuodamiesi apie savo sveikatą, žmonės ją aptaria kaip savininkai. Jie kalba apie „savo“ operacijas, „savo“ ligas, „savo“ dietas, „savo“ treniruotes.
Idėjos, įsitikinimai, įpročiai ar net santykiai su kitu žmogumi irgi gali virsti nuosavybe. Pavyzdžiui, žmogus yra įpratęs, kad jam draugas visada parašo ir paskambina pirmas. Išklauso. O jei klauso – tai išsipasakoja, jam palengvėja. Kol klauso – baigiasi pokalbio laikas. Ir išklausytas lieka tik tas vienas. Dėmesingai nepaklausius: o kaip kitas. Taip visada. Išsipasakojantį žmogų sutrikdys net menkiausias šito ritualo pažeidimas. Nes šis įprotis tapo jo nuosavybe, kurios kismas gali būti netektis, kelianti grėsmę jo saugumui.
Ar mokame būti kintamume?
O ką reiškia mokėti ir nemokėti? Būti kintamume – būti kaip būnasi. Vieni lieka, kiti pasitraukia. Vieni stagnuoja, kiti irgi kinta. Atsinaujina. Arba stebi. Vieni priima sprendimus. Kiti laukia, kol tai padarys kiti.
Kismas yra gyvybingumo matas. Žmonės kinta. Ir tai yra mūsų gyvybingumo duotybė. Gamtoje – kažkas miršta tam, kad iš to gimtų kažkas vėl, ir vėl, ir vėl. Nesibaigiantis atsinaujinimas, kitimas. Mirti gali ne tik visas organizmas. Bet ir vertybės, įsitikinimai, prioritetai. Miršta, kad būtų erdvės tolimesniam gyvybingumui. O, juk, gyvybingą žmogų mes greit atpažįstam. Tokie norim ir patys jaustis.
aut. Sandra Galdikaitė
