Jaunimas veikia
19-os Saulė: supratau, kaip per meną galiu kalbėti man svarbiomis temomis

S. Zokaitytė baigusi 12 klasių nusprendė neskubėti stoti į kolegiją ar universitetą, o kaip pati sako: „metus pasiėmiau pertrauką ir noriu tvirtai apsispręsti“. Šiuo metu Saulė dirba darželyje, o viena iš jos aistrų ir asmeninių gyvenimo vizijų yra pasitelkiant meną prisidėti prie tvarių pokyčių visuomenėje. Apie tai mergina ne tik kalba, bet jau ir daro. Naudojant šiuolaikinio šokio, aktorystės ir judesio elementus Saulė sukūrė solinį pasirodymą apie perteklinį vartojimą. Jį demonstravo tiesiog gatvėse ir miesto aikštėse, su juo apkeliavo ne tik Lietuvą, bet ir sujaudino Krokuvos praeivius. 

Saulė Zokaitytė

Saulė pasakoja, kad 15 – 16 m. jai pradėjo kilti dideli ir abstraktūs klausimai: Kodėl žmonės kariauja? Kodėl negalime gyventi gražiai? Kodėl negalime šnekėti tarpusavyje ir susitarti? 

Taip pat kėliau klausimus: o kodėl žmonės nori skristi į mėnulį ir neužtenka gyventi Žemėje? Kodėl mes matome klimato kaitos problemą ir nesugeba visi kartu jos išspręsti? Juk mes, galėtume išspręsti! Taigi viskas jau yra apskaičiuoti ir suskaičiuota KAIP. Tad kodėl nesiimama to adekvačiai spręsti?

Mano mažoje galvelėje ir toliau kirbėjo nesuvokiami klausimai: tai kodėl mes ir toliau taip gyvename, jeigu matome, kad tai nėra gerai? 

Pastebėjau, kad turiu vidinį jautrumą viskam: kodėl matydami problemą, jos nesiimame spręsti? Kartais, net jaučiu, kad iš šono atrodau keistai.

Saulė Zokaitytė Briuselyje

Užklupo informacijos pertekliaus krizės 

Vedina visų šių klausimų prieš metus atsidūriau judėjime Fridays For Future Kaunas. Prisijungiau prie žmonių, kurie yra mano klausimų bendraminčiai. Man tai buvo didžiulis atradimas, nes nesijaučiau viena. 

Fridays for Future Kaunas nuotr.

Kodėl taip sakau? Nes prieš tai du metus artimųjų draugų ratui pradėjau kalbėti apie plastiką, vienkartinius maišelius, perteklinį vartojimą. Tačiau atrodė, kad tai nuoširdžiai rūpėjo tik man vienai. Nes draugai sakydavo: juk tie maišeliai yra nemokami, nematome mes tų savartynų, nėra čia tokios didelės problemos, kaip tu čia sakai…

Bet tai tik dar labiau paskatino mane gilintis, kad turėčiau dar daugiau argumentų.

Saulė renka atliekas

Deja, atsitiko taip, kad praėjusį karantiną mane ištiko argumentų krizė. Pagalvojau, kad visi tie, kurie aplink kalba dėl, neva išpūstos klimato problemos yra teisūs. Net buvo tokių minčių, kad visiems tiesiog reikia pasiduoti ir mes nieko nebegalime padaryti.

Tada tiesiog nustojau visiems pasakoti ir šnekėti apie tai. Pavargau nuo tos informacijos. 

Tačiau šis etapas truko tik mėnesį ir motyvacija vėl atsirado. 

Labai svarbu pereiti šį etapą. Jeigu žmogus jaučia, kad jam sunku ir nebetiki – reikia apie tai kalbėti garsiai, pripažinti ir priimti pagalbą. Ar net ieškoti sprendimų, kaip su mažais resursais atsistoti ant kojų, ieškoti bendraminčių ir toliau keliauti tvarumo pokyčių link.

Saulė Zokaitytė

Mama, kam to reikia?

Iš tiesų, požiūris į tvarumą mūsų šeimoje buvo diegiamas nuo mažų dienų. O rūšiavimą atsimenu, kaip elementarų veiksmą. Nors, prisipažinsiu, kad net ir namų aplinkoje buvo kilęs maištas ir abejonių dėl rūšiavimo prasmės. 

Kai man buvo 12 metų aš atėjau pas mamą ir išrėžiau: kokia nesamonė rūšiuoti! Mane taip nervina, kai turiu nueiti iki konteinerių ir ten visas atliekas išrūšiuoti. Kodėl mes taip varginamės? 

Tada sukėliau tikrą maištą. 

Neatsimenu tiksliai, ką man atsakė tėvai, bet buvo kažkas labai atviro ir paprasto iš mamos lūpų. Ji pasakė: „Na, mes tiesiog taip gyvename, o kadangi tu čia taip pat gyveni –  būtų puiku, kad prisitaikytum prie mūsų įpročių.“

To man ir užteko.

Iki šiol mama,  pajuokaudama prisimena tą akimirką, sako: „Saule atsimeni, kaip kažkada buvai sakiusi dėl rūšiavimo?“. O aš tik kartu su ja nusijuokiu ir savo maištą prisimenu, kaip anekdotą. 

Saulė (viduryje) Zero Waste Fest’20

Pas mus šeimoje viskas pagrįsta atvirumu, mes išsikalbame, klausiame – atsakome, argumentuojame ir prieiname prie bendro susitarimo.“ – atvirauja Saulė Zokaitytė.

Performansų prasmę atrado po vaidmens apie savižudybę

Vienuoliktoje klasėje mane pakvietė į labai prasmingos parodos premjerą, kad atlikčiau 10 min spektaklį. Teko vaidinti vienoje spektaklio apie savižudybę ir nereikalingumą scenoje.

Saulė atlieka savo vaidmenį | Šiuolaikinio meno ir mokslo centro nuotr.

Ir po šio pasirodymo aš supratau, kad per meną galiu kalbėti man svarbiomis temomis.

O man yra svarbu ekologija, tvarumas ir klimato kaita. 

Tad, kai 12-oje klasėje turėjome pasirinkti baigiamųjų darbų formą [Saulė mokėsi Valdorfo mokykloje, kurioje mokiniai ruošia mokyklos baigimo brandos projektus.red. pastaba]  – aš pasirinkau judesio performanso formą. 

Tai buvo vaidinimas Man neganaapie vartotojiškumą. Jį padėjo kurti projekto vadovė, šokių mokytoja. Pagrindinė mintis apie tai, kad MAN NEGANA. Žmonės linkę vartoti, vartoti ir niekada nesusimąsto, kad jiems jau gana. Tame pasirodyme taip ir yra: aš vis vartoju, vartoju, nesustodama deduosi vieną rūbą ant kito. Muzika vis greitėja, veiksmas nesustoja. 

Ir pabaigoje aš suvokiu, kad kažkas yra negerai. Suvokiu, kad viskas, ko man reikia, tai esu AŠ PATI. 

Tai suvokusi viską pradedu nusiplėšti nuo savęs, nusirengti. Lieku tik AŠ. Performanso gale pasiimu savo plakatą NEGANA (kuris viso pasirodymo buvo matomas praeiviams) ir nuplėšiu NE, kol mano rankose lieka užrašas GANA.

Saulės Zokaitytės nuotr.

Mokykloje pristačiusi judesio performansą nenorėjau jo taip lengvai paleisti. Tad po to jį atlikau dar daug kartų vis skirtingose vietose ar net miestuose.“

Savo vaidinimą Saulė rodė ne tik Lietuvos miestuose, bet ir už sienos ribų.

„Viskas vyko labai paprastai: su šeima važiavome į kalnus pro Krokuvą ir aš tiesiog pagalvojau: hmm, būsime Krokuvoje, kodėl gi šio performanso neparodžius Krokuvos aikštėje?

Saulė pristato pasirodymą Krokuvoje (Lenkija)

Taip ir padariau! Tiesiog į centrinę Krokuvos turgaus aikštę atsitempiau savo lagaminą su pasirodymui reikalingais rakandais, viską išsidėliojau, įsijungiau muziką ir pradėjau šokti. Aplink sustojo daug žmonių, jie stebėjo sustingę.

Bet tuo pasirodymai nesibaigė. 

Tada su šeima važiavome į Šiaulius, pas draugus. Ir vėl kilo mintis: o kodėl Šiauliuose neparodžius? 

Buvo taip, kad ten kur keliaudavome su šeima, aš visur pasiimdavau savo lagaminą su pasirodymui reikalingais daiktais ir tiesiog tame mieste, gatvėje pasirodydavau.

Tokių žmonių reakcijų nesitikėjo

Vienas iš labiausiai atmintyje likusių momentų nutiko Šiauliuose. Ten pasirodymą matė gana nedaug žmonių. Tačiau pastebėjau, kad mane atokiau stebi viena vaikinukų kompanija. Na, juokaujant, tokie tikri šiauliečiai: gliaudė saulėgrąžas, su sportiniais rūbais, atvažiavę su dviračiais. 

Jaučiau, kaip jie viena akimi stebi mano pasiruošimą pasirodymui. Bet tuo pačiu inscenizuoja, kad kalba tarpusavyje. 

Viską pasiruošiau. Įsijungė muzika ir aš pradėjau šokti. Viskas pavyko puikiai. Tik po pasirodymo istorija dar nesibaigė.

Prie manęs prieina mama ir pasakoja: 

– Žinok, aš tik staiga pastebėjau, kaip visi tie bachūriukai atsisuka, sustingsta ir pradeda žiūrėti į tave. Ir jie taip pražiūrėjo visą 10 min vaidinimą. 

Kodėl mane tai nustebino? Nes labai dažnai nutikdavo taip, kad praeiviai mane pamatydavo, šiek tiek pasižiūrėdavo ir toliau nukulniuodavo savais reikalais. O šie vyrukai viską stebėjo nuo pradžių iki galo ir tai dar ne viskas…

Akimirka iš judesio performanso Man negana

Pasirodymo pabaigoje visiems žiūrovams duodavau kamuliukus. Ką su jais reikėdavo daryti? Kreida nupiešdavau 3 apskritimus arba pastatydavau dėžės, ant kurių būdavo užrašyta: 

GANA; NEGANA; TRŪKSTA.

Pagal tai, kaip žmonės jausdavosi po šio judesio performanso galėdavo įmesti kamuoliuką prie jiems priimtiniausio užrašo. Ir visi tie bachūriukai savo kamuoliukus sumetė prie GANA.

Akimirka iš judesio performanso „Man negana“

Vilniaus geležinkelio stotyje jaučiau kitokią patirtį, nei atliekant pasirodymus lauke

„Tai buvo keistas jausmas. Čia pamačiau, kaip žmonės iš tikrųjų gyvenime skuba ir bėga. Atrodo, jie praeidavo kiaurai mano pasirodymo aikštelę, net nesustodavo, neatsisukdavo ir nepastebėdavo, kad čia kažkas vyksta. 

Stotyje pajaučiau begalinė žmonių greitį. 

O Krokuvoje mano širdis tiesiog šokinėjo iš jaudulio, nes aplink buvo labai daug žmonių. Visa tai vyko vasarą, prieš COVID-19, turgaus aikštė buvo pilną turistų. Aš maniau, kad jie tiesiog praskubės pro šalį. Tačiau pamatę, kad prasideda lauko judesio performansas jie tiesiog apstojo mane didžiuliu ratu aplinkui. 

Galbūt tam turėjo įtakos ir tai, kad Krokuvoje lankosi labai daug turistų. Jie domisi, ieško kultūrinių įdomybių ir skirtumų. O Lietuvoje gatvės meno yra labai mažai, kai kuriuose miestuose jo iš viso nėra. 

Akimirka iš judesio performanso „Man negana“

Pristatant vaidinimą jautė nepaaiškinamą atsakomybę

Po šių mano pasirodymų žmonės prieidavo pasikalbėti, klausdavo įvairių klausimų. Jaučiau atsakomybę pasidalinti egzistuojančiomis tvarumo ir klimato problemomis. Taip pat jaučiau pareigą su tais žmonėmis pasidalinti, kodėl tai darau, kokias spragas matau. 

Ir iki pat šiol sau vis primenu, kad jeigu kalbu apie šias problemas – tai ir pati savo asmeniniame gyvenime turiu prie to prisidėti maksimaliai, kiek galiu. Pradedant nuo daugkartinių maišelių, baigiant elementariais kasdieniais įpročiais. 

Saulė Zokaitytė

Mano manymu, pasiekti žmogų yra lengviau per meną, nei per mokslą, jo faktus ar ilgą mokslinį straipsnį. Esu įsitikinusi, kad menas labai paveikia žmogų. Todėl ir siekiu išpildyti savo viziją – per meną kalbėti apie man svarbias perteklinio vartojimo problemas. 

Saulė yra viena iš paauglių, besidominčių tvarumu, sąskrydžio organizatorių. Registracija 13 – 18 m. paaugliams jau prasidėjo. 

Mums labai svarbus jūsų finansinis palaikymas, kuriant turinį apie tvarumą: patreon.com/9zuikiai

„9 zuikiai“ – idėjos, žinios ir komunikacijos pagalba tvariam verslui ir veikloms bei tuo besidomintiems jauniams nuo 13 m.