Kelmėje gyvenanti paauglė Saulė Sapragonaitė kardinaliai pakeitė ne tik savo, bet ir visos šeimos gyvenimą. Kompulsyvūs įpročiai, pirkimas ir vartojimas tapo didelis iššūkis merginai. O dar didesnis – kaip apie tai kalbėti su tėvais, kad keistųsi visi kartu. Kelmiškė girdėdavo ir draugų bei klasiokų replikas. Tačiau dabar ji drąsiai teigia, kad beveik per 1-erius metus visai jos šeimai pavyko pereiti nuo impulsyvaus ir neapgalvoto vartojimo prie minimalistinio ir sąmoningo gyvenimo būdo. Pokalbio metu Saulė papasakojo su kuo teko susidurti šį pereinamąjį laikotarpį.

Saulė Sapragonaitė

Minėjai, kad tavo gyvenimą tvarumo link pakeitė filmas. Papasakok, kaip atsimeni tą dieną, ir kokios mintys sukosi, ko ėmeisi jį pamačiusi?

„Tai buvo 2019 metų sausis. Filmas vadinasi The plastic ocean. Neseniai tapusi vegetare nejučiomis vis labiau pradėjau domėtis aplinkosauga ir atsitiktinai radau šį filmą Netflix platformoje. Pažiūrėjus jį, apėmė didžiulis pyktis. Bet ne kitiems. Pyktis apėmė pačiai sau. Galvoje pradėjo suktis klausimai: „kur aš buvau visą šį laiką?“, „kaip galėjau į tokio masto problemą žiūrėti pro pirštus?“ ir svarbiausia – „ką pati dariau kasdienybėje, kad kuo mažiau prisidėčiau prie plastiko taršos?“. Ir atsakymas buvo vienas – nieko. Tuo metu aš buvau labai neatsakinga ir kompulsyvi vartotoja, kaip ir daugelis žmonių – pirkdavau viską, kas pasirodydavo gražu ir kur parduotuvių lentynose sustodavo akys. Greita mada, pigi kosmetika, vienkartinio naudojimo niekam nereikalingas šlamštas iš Tiger’io, kurį išmesdavau jau kitą dieną ir daugelis kitų jokios pridėtinės vertės gyvenimui nesuteikiančių materialių daiktų.“

Kaip keitėsi mažesnio vartojimo pokyčiai tavo namuose?

„Viskas vyko mažais žingsneliais. Baby steps. Pradžioje iš namų dingo plastikiniai maišeliai, šiaudeliai, indai ir įrankiai. Ėmiau realiai, nuoširdžiai ir iš tikrųjų atsakingai rūšiuoti, kompostuoti atliekas.

Saulė ruošia komposto duobę

Tuomet prasidėjo rimti žingsniai – jau turimų daiktų ir rūbų sumažinimas. Daiktus atidaviau žmonėms, kuriems jie būtų reikalingi, kai ką pardaviau, dalį paaukojau labdarai. Įsigijau daugkartinį puodelį, pietų dėžutę, šiaudelį, metalinę gertuvę. Pamažu, per dvejus metus, beveik visiškai atsisakiau greitos mados. Šiuo metu galiu drąsiai sakyti, kad 90% mano drabužinės sudaro drabužiai iš antrųjų rankų, kitaip dar lietuvių vadinamų skudurynų. Esu suradusi daugiau nei vieną privalumą perkant rūbus iš dėvėtų drabužių parduotuvių – saugau ir tausoju planetą, vandens resursus ir energijos išteklius, taupau pinigus, randu originalių ir išskirtinių drabužių, kurie, priešingai nei masinės gamybos greitoji mada, dažniausiai būna vienetiniai.“

Saulės šeimos kompostuojamos maisto atliekos

Kaip pasikeitė tavo šeimos kasdienybė, namų apyvoka ir mityba per pastaruosius metus?

„Pirmiausia pradėjome atsakingai rūšiuoti. Tai buvo vienas pagrindinių ir svarbiausių dalykų pradžioje – žinoti, kur koks daiktas ar pakuotė turi tęsti savo „gyvenimą“, o vėliau ir pradėti jį iš naujo perdirbimo dėka. Tuomet darže iškasėme komposto duobę, pradėjome kompostuoti maisto ir kitas biologiškai sklaidžias atliekas.

Saulės šeimos komposto duobės evoliucija

Vėliau prasidėjo sunkioji dalis – įpročių keitimas. Kiekvienas veiksmas, kurį kasdien atliekame kasdien, turi vienokią ar kitokią įtaką aplinkai ir planetai. Kontroliuoti tai pradžioje – gana sudėtinga. Tačiau po daugybės nesėkmių, kompulsyvių veiksmų ir praktikos įpročiai pradėjo keistis. Nustojau pirkti nereikalingus daiktus, drabužius ar maistą, kurio, suvalgius vos kąsnį, likusi dalis atsiduria šaldytuvo gale ir ilgainiui, sugęsta. Vis labiau gilinausi, šviečiausi ir domėjausi informacija, susijusia su low waste filosofija ir kaip ją pritaikyti gyvenime. Taip, būtent low, ne zero waste. Po kelių mėnesių užsidegimo ir fanatinio maksimalizmo supratau, kad zero waste teorija praktikoje ir realiame gyvenime kol kas, deja, dar neįgyvendinama. Tai kiek nuliūdino, tačiau, mano nuomone, svarbiausia – stengtis ir keistis, kiek leidžia tavo galimybės, aplinka ir šalis, kurioje gyveni.“

Saulė

Kaip reagavo tėvai? Su kokiais sunkumais tavo ir jų požiūryje teko susidurti?

„Tėvai reagavo stebėtinai pozityviai. Tiesa pasakius, jų reakcija buvo tokia todėl, kad pačioje pradžioje aš viską sustačiau į vietas. 

Kalbėjau su jais apie tai, kad gyvename amžiuje, kuriame sąmoningumas turi būti viena svarbiausių vertybių ir, kad be saiko vartoti plastiką yra labai neatsakinga. 

Taigi jie, būdami protingi žmonės, viską suprato ir pamažu pradėjo keisti įpročius į tvaresnę pusę. Žinoma, buvo ir yra dalykų, kurių jiems atsisakyti nepavyko, bet dėl to jų nekaltinu, nes ir pati turiu išimčių, kurias naudoju kasdienybėje ir šiuo metu visiškai atsisakyti vis dar negaliu.“

Kaip reagavo tavo draugai, klasiokai? Minėjai, kad draugai į tave žiūrėdavo kreivai, kai atsinešdavai maisto dėžutę. Kokių dar situacijų prisimeni?

„Prisimenu dar vieną situaciją, kai parduotuvėje man išsitraukus daugkartinį maišelį, visi su manimi tuo metu buvę draugai gerokai paskersavo, nusijuokė ir paklausė, ką aš čia darau? Atsakiau paprastai – saugau planetą. Daugiau klausimų šia tema nebebuvo.“

Kodėl tau tai svarbu?

„Suprantu, kad planetą, kurioje gyvename, turime tik vieną. Atsarginio jos varianto atvejui, jei pavėluotume ir nespėtume sureaguoti į klimato ir plastiko taršos krizę, nėra, todėl visomis pastangomis turime ją saugoti, tausoti ir gerbti. Tai ypač aktualu mūsų kartai.

Praėjusi XX amžiaus tėvų ir senelių karta, regis, buvo gerokai užsnūdusi ir į šią milžiniško masto problemą pažiūrėjo pro pirštus.

Dabar mums, Z, jauniausiajai kartai, tenka atitaisyti praėjusios kartos atstovų padarinius – įsišaknijusius besaikio ir kompulsyvaus, greito vartojimo įpročius, nesuvokiant, kokią įtaką tai daro mums, aplinkai, žemei ir gyvūnams. Pernelyg didelį patogumo ir komforto jausmą, kuris priveda mus prie nenoro ir tingėjimo imtis veiksmų, norą turėti viską čia ir dabar, nesuvokiamai greito gyvenimo tempo ir kitų pirmojo pasaulio problemų.“

Saulė S.

Kuo pati dar domiesi? Ką galvoji veikti baigus mokyklą?

„Man ką tik sukako 18-ika. Daugiausia domiuosi menu: fotografija, kinu, muzika, daile, šokiu. 

Net neįsivaizduoju, kuo norėčiau būti. Manau svarbesnis klausimas, kaip noriu augti kaip asmenybė ir kas noriu būti, kaip žmogus.

Dar neturiu konkrečios svajonių profesijos, tačiau tikrai žinau, kad ir kokį darbą rinkčiausi, tvarumo ir aplinkosaugos idėjos bei jų įgyvendinimas bus svarbiausi mano prioritetai.“

Saulė Sapragonaitė

Pasidalink, ką pakeistum dabartinėje Lietuvos aplinkosaugoje, o gal dabartiniuose Lietuvos versluose?

„Kalbant atvirai, mane labiausiai erzinantis dalykas – vienkartiniai plastikiniai indai. Tikrai pasitaiko atvejų, kai esi ne namie, pamiršai daugkartinį indelį ir tenka išsinešti maistą. O daugkartinio naudojimo indų kavinės, užkandinės ar maisto vagonėlis net neturi – tuomet savo užsakytą maistą gauni tuose baisiuose celofaniniuose putplasčio induose, o jie – net neperdirbami!

thebalancesmb.com nuotr.

O dar skaudžiau, kai parduotuvėje dėl VMVT nustatytų apribojimų maisto tau negali įdėti į savo atsineštas taras. Tuomet jauti, kad tavo pastangos sumažinti šiukšlių kiekį iš dalies nueina veltui, nes maisto pakuotės sudaro daugiausiai neperdirbamų vienkartinių atliekų. Tad labai tikiuosi, kad netolimoje ateityje vis daugiau Lietuvos verslų taps mažiau abejingi aplinkosauginėms problemoms, mąstys ir veiks inovatyviai, šiuolaikiškai ir tvariai bei šias idėjas realiai įgyvendins savo įmonėse ir kuriamuose versluose.“

„9 zuikiai“ – idėjos, žinios ir komunikacijos pagalba tvariam verslui ir veikloms bei tuo besidomintiems jauniams nuo 13 m. Tekstai, straipsniai, video kūrimas, viešųjų ryšių projektai.

O prisidėti prie „9 zuikiai“ turinio kūrimo galite per patreon.com/9zuikiai