Gemius duomenimis kovo mėn. vienas Lietuvos internautas naršymui vidutiniškai skyrė 14 val. 29 min. Kilo beveik visų svetainių lankomumas ir, žinoma, nieko nuostabaus, kad top 5-uke – naujienų portalai. Gegužės 3d., visame Pasaulyje minint spaudos laisvės dieną, pažvelkite iš arčiau, kaip atrodo interneto žiniasklaida. Naujienų portale 15min dirbanti redaktorė Indrė Bungardaitė bei žurnalistė Roberta Tracevičiūtė sutiko pasidalinti darbo užkulisiais. Tuoj pat suprasite, kuo gyvena ir kaip kiekvieną dieną jaučiasi žurnalistai.
shutterstock nuotr.
Indre, Roberta, kokiose pozicijose teko dirbti ir kokios jūsų atsakomybės dabar?
Indrė: „Dabar esu 15min kelionių rubrikos redaktorė. Anksčiau buvau žurnaliste, Aktualijų skyriaus, viso portalo redaktore. 15min portale taip pat perėjau kelias redaktoriavimo patirtis – naujienų, dienos, rubrikos redaktorės. O pradėjau nuo naujienų redaktorės. Šiose pareigose esi atsakingas už žinių srauto priežiūrą, tenka daug techninio darbo, kūrybai lieka mažai laiko. Tuomet (daugiau nei penkerius metus) portale buvau viena iš keturių dienos redaktorių, kurie prižiūri, kad redakcija nepraleistų temų, sprendžia dėl jų svarbos, organizuoja darbus.“
Roberta: „Šiuo dirbu 15min politikos aktualijų žurnalistė. Žurnaliste dirbau beveik visada, pradėjusi nuo tada, kai dar studijavau žurnalistiką, iki dabar.
Per studentų mainų programą Erasmus esu studijavusi Ispanijoje, vėliau kurį laiką gyvenau Italijoje. Ten gyvendama rašiau į Lietuvos leidinius tose šalyse aktualiomis temomis.
Viename portale dirbau dienos naujienų redaktore. Tai publikuojamų naujienų atranka, straipsnių redagavimas, jų publikavimas tam tikru laiku, iškėlimas ir tam tikras išdėliojimas naujienų portale (pagal pozicijas, rubrikas ir panašiai), pranešimo apie straipsnį išsiuntimas vartotojams, užsisakiusiems naujienų gavimą į mobiliuosius telefonus, kompiuterius (vadinamasis naujienos pushinimas) ir pan.“
pexels nuotr.
Kokios yra žurnalisto ir redaktoriaus darbo funkcijos?
Roberta: „Sakyčiau, paprasčiausias paaiškinimas būtų toks, kad žurnalistas yra žurnalistinį produktą – straipsnį, televizijos, radijo reportažą ir panašiai – kuriantis žmogus. Jis renka informaciją (nuo dokumentų radimo/gavimo, analizės iki pašnekovų kalbinimo), ją apdoroja, sistemina, kuria naujienas, aktualų turinį, kuris galiausiai pasiekia visuomenę.
Redaktorius – už žurnalistų, fotografų, operatorių darbą atsakingas žmogus. Jis gali paskirstyti tam tikras temas žurnalistams, planuoti kitus darbus, redaguoja parašytus straipsnius, gali patarti dėl nagrinėjamos temos akcentų, pasiūlyti tam tikrų kampų, kurie galbūt padėtų geriau atskleisti straipsnio temą.
Redaktorius sprendžia, kada straipsniai, radijo ar televizijos reportažai bus publikuoti ar transliuojami, kokia bus jų pozicija, tarkime, laikraštyje, naujienų portale, radijo ar televizijos žinių laidoje ir panašiai.
Tačiau žiniasklaida sparčiai keičiasi. Tarkime, naujienų portaluose yra dienos ar naujienų redaktorių pareigybės. Tai nėra tas pats, kas vyriausiasis redaktorius ar tam tikrų skyrių (Aktualijų, Verslo, Sporto, Pramogų, Gyvenimo būdo ir panašiai) redaktoriai.
Dienos, naujienų redaktoriai portaluose, sakyčiau, galbūt daugiau rūpinasi techniniais dalykais.
Be to, jie dirba „priešakinėse linijose“ – neretai būtent jie pateikia bent jau pirminę informaciją (pavyzdžiui, iš naujienų agentūrų) apie kokį svarbų įvykį, kurią vėliau gali pildyti žurnalistai.“
Roberta Tracevičiūtė
Indrė: „Funkcijų (ne)panašumas priklauso nuo žmogiškųjų išteklių. Kadangi dabar rubrikoje dirbu viena, būnu žmogus-orkestras, sėdžiu ir ant žurnalisto, ir ant redaktoriaus, ir dar šiek tiek ant rinkodaristo kėdžių. Iš vienos pusės – įdomu, dinamiška, niekada nenuobodu. Kita vertus, psichologiškai tai gali būti iššūkis, tenka susitaikyti su jausmu, kad niekada visko padaryti taip, kaip nori, nespėsi.
Tačiau tai specifinės aplinkybės. Paprastai portaluose redaktorių ir žurnalistų funkcijos gerokai skiriasi. Redaktoriai prižiūri viso dažnai chaotišką portalo darbą, turi matyti bendrą vaizdą – tiek idėjų, tiek naujienų išdėstymo, tiek straipsnių vizualumo atžvilgiu. Jie užtikrina, kad viskas redakcijoje funkcionuotų taip, kaip reikia, o straipsniai skaitytojams pateikiami aiškūs, etiški ir išsamūs. Žurnalisto, tuo tarpu, užduotis – gilintis į konkrečias temas, kad jas būtų galima kokybiškai ir visapusiškai atskleisti.“
Jūsų manymu, kokius profesinius ir asmeninius įgūdžius turi turėti: žurnalistas, redaktorius ir (žiniasklaidos) kalbos redaktorius?
Roberta: „Manau, kad žurnalistui, taip pat ir redaktoriui, svarbu būti išsilavinusiam, profesionaliam, plataus akiračio, puikiai išmanyti savo kuruojamą sritį (žinoti, suprasti, gebėti įvertinti ne tik dabar vykstančius procesus, bet ir tai, kas, kaip bei kodėl buvo anksčiau).
Be abejo, žiniasklaidos žmonės turi būti smalsūs, gebėti analizuoti, kritiškai vertinti informaciją. Taip pat žurnalistai ir redaktoriai, manau, privalo puikiai, meistriškai valdyti žodį, rašyti ar kalbėti taisyklingai, turėti gerus komunikacijos įgūdžius, mokėti bendrauti su žmonėmis, išmanyti psichologiją.
Kertiniai dalykai, be abejo, yra objektyvumas, žurnalistinės etikos principų paisymas. Ir, žinoma, dar nemažai kitų svarbių dalykų.
Kalbos redaktoriams svarbus puikus kalbos mokėjimas, gebėjimas redaguojant „nenusausinti“ teksto. Beja, dalis žmonių, cituojamų spausdintinėje žiniasklaidoje, nebūtinai kalba gražia, taisyklinga, literatūrine kalba. Kartais pašnekovai pasisako taip, apie ką viena mano kolegė ironizuodama sako, štai, ką:
„stovi namas – stogo be“ arba „skrenda du paukščiai: vienas – juodas, kitas – į saulę“.
Tokius iš šono žiūrint nelogiškus, „suveltus“ sakinius kartais reikia suredaguoti, kad jie taptų labiau suprantami, be to, ir taisyklingi.
pexels nuotr.
Manau, kalbos redaktoriui svarbu išlaikyti balansą tarp kalbos taisyklingumo ir originalaus kalbėtojo stiliaus. Be to, į kalbą į(si)leisti naujadarų, kurie kaip vartotini galbūt dar nėra patvirtinti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, bet jau prigiję mūsų šnekamojoje kalboje.“
Indrė: „Tiek žurnalistas, tiek redaktorius (ypač – dirbantys naujienų portale) turi sugebėti nepasiduoti spaudimui ir pasižymėti greita reakcija. Žurnalistas privalo mokėti greitai susirasti šaltinius, apdoroti duomenis. Jis, labiau už viską, turi būti smalsus.
Redaktoriui itin svarbu sugebėti susikaupti esant bet kokioms aplinkybėms, taip pat išlaikyti šaltą protą bei nervus. Yra toks juokas – ciniškas, bet daug ką pasakantis:
„Kodėl prie redaktoriaus stalo nuolat išsijungia į judesį reaguojanti šviesa? Nes viduje jis miręs.“
Kartais esant tikrai dideliam darbo krūviui pajudi tik nueidamas kavos. Ir išties redaktoriai dažnai yra ne tokie entuziastingi – nes tą temą jie jau galbūt skaitė, per jų galvą vien šiandien jau perėjo politikos, užsienio naujienų, sporto, kriminalų „sensacijos“. Kaip gydytojas negali verkti dėl kiekvieno paciento, jei nori išlaikyti sveiką protą, taip ir redaktorius negali visa galva nerti į kiekvieną kiekvieno žurnalisto temą.“
Indrė Bungardaitė
„Žurnalistai beraščiai“, „Jie rašyti nemoka!“, „Tegul klaidas išsitaiso!“ ir panašių komentarų žurnalistai iš žmonių gauna nuolat. Ar žurnalistas, redaktorius turi teisę daryti klaidas? Kam žiniasklaidoje reikalingas kalbos redaktorius?
Indrė: „Klaidų neišvengsi. Naujienų portale be galo svarbu greitis, todėl žurnalistui skubant atsiranda smulkūs „liapsusai“ – sumaišai raides, žmogų netyčia pavadini Tadu, o ne Tomu, parašai, kad Zalcburgas yra Šveicarijoje, nors visą tekstą rašai apie Austriją. Darbas yra intensyvus, todėl klaidų atsiranda ir dėl to, kad baigiant vieną darbą jau galvojama apie kitą. Bet viena yra padaryti klaidų dėl skubėjimo. Jas reikia pripažinti, pamačius kuo greičiau pataisyti, o reikalui esant – ir už jas atsiprašyti. Tai svarbu siekiant skaitytojų pasitikėjimo. Jeigu tekste gausu gramatinių klaidų – tuomet natūraliai jiems gali kilti abejonių, kokių dar netikslumų gali būti straipsnyje. Jeigu taip skubėta – tuomet, gal, neįsigilina ir į pačią istoriją? Kalbos redaktoriaus darbas čia itin svarbus – jis yra paskutinis sargas, kad žmogus skaitydamas visą dėmesį galėtų kreipti į temą, o ne erzintųsi dėl klaidų.
Indrė dešinėje
Visai kas kita – klaidos, daromos dėl neišmanymo. Faktinės klaidos dėl temos nesupratimo arba gramatinės, sintaksės – dėl to, kad tiesiog nemoki rašyti. Į praleistą raidę ar dvigubą kablelį aš žiūriu dar pakankamai atlaidžiai – žurnalisto protas tiesiog koncentruojasi į didesnius dalykus, faktus. Tačiau „ia“ vietoj „e“ ar primygtinis šalutinių sakinių neskyrimas man signalizuoja rimtas problemas. Žinoma, tai gali ištaisyti kalbos redaktorius, bet jeigu žurnalistui jis būtinas, tuomet jau čia yra iššūkis redakcijai – tai reiškia, kad žurnalistas negali dirbti su „degančiomis“ temomis, nes jo straipsnių neištaisius net negalima publikuoti. Teoriškai kiekvieną žurnalisto straipsnį paskaito redaktorius, bet praktiškai dėl laiko ir akių porų trūkumo būna visaip.
Beje, apie „žurnalistai beraščiai“. Dažnai gauname pranešimų apie klaidas tekstuose. Už daugelį jų išties esame dėkingi (ypač, jeigu apie jas pranešama bent su žiupsneliu civilizuotumo). Visgi dalis yra ir tokių „klaidų pranešimų“, kai trigubais įžeidinėjimais „išsidergusiam“ skaitytojui tiesiog pačiam trūksta lietuvių kalbos išmanymo.“
pixabay nuotr.
Roberta: „Pasakysiu banaliai – kas nedirba, tas nedaro klaidų. Net neabejoju, kad visiems žurnalistams – ypač rašantiems (nes mūsų daromos klaidos, matyt, pastebimos labiausiai), svarbu taisyklinga kalba, tekstą surašyti be klaidų.
Tačiau, pavyzdžiui, internetinės žiniasklaidos tempas – itin spartus. Tarkime, iš spaudos konferencijų, svarbiausių įvykių informacija skaitytojus pasiekia realiu laiku. Tai yra žurnalistas viską, ką išgirsta, apie ką yra kalbama, kas pranešama – rašo „tiesiai į eterį“.
Skubama, nes norima kuo operatyviau pateikti žinias. Todėl natūralu, kad pasitaiko gramatinių klaidų, praleistų žodžių, kažką greitosiomis reaguojant, galbūt pasimeta mintis.
Tačiau, kai tik šis darbo ritmas sulėtėja arba spaudos konferencija baigiasi, žurnalistai tikrai skuba pasitikrinti, ar nepadarė klaidų, redaguoja, tikslina, pildo straipsnius.
Vėliau, jei yra galimybė ir redakcijoje dirba kalbos redaktoriai (beje, tokios pareigybės yra ne visuose didžiuosiuose šalies naujienų portaluose), jie taip pat peržiūri straipsnius, kur reikia, suredaguoja, kad nebūtų klaidų.
Žinoma, tam tikrų gramatinių, kalbos stiliaus klaidų pasitaiko ir analitiniuose, ne vieną dieną rengtuose, per kelių redaktorių bei kalbos stilistų akis prieš publikuojant perėjusiuose straipsniuose. Tačiau tai – daugiau atsitiktinumas, neapsižiūrėjimas, nesąmoningas suklydimas.“ – užbaigia pokalbį Roberta.
unsplash nuotr.
1993 metų gruodį Jungtinių Tautų generalinė asamblėja nusprendė gegužės 3-iąją paskelbti Pasauline spaudos laisvės diena. Buvo pasirašyta Vindchukso deklaraciją, skatinanti visų pasaulio šalių valstybes užtikrinti spaudos laisvę ir demokratiją.
Ši deklaracija tapo pirmuoju dokumentu, kuriame reikalaujama suteikti viso pasaulio žmonėms laisvę viešai išsakyti savo nuomonę ir turėti priėjimą prie įvairių nepriklausomų informacijos šaltinių.
Norėtumėte papasakoti savo istoriją? Rašykite el. paštu info@9zuikiai.lt
„9 zuikiai – turinys sąmoningam verslui ir paaugliams. Su adekvačių požiūriu į pinigus, žmogiškumą ir gamtą.
Jeigu norėtumėte prisidėti prie zuikių turinio kūrimo, įdomu straipsnių rašymas, video ir turinio kūrimas – parašykite mums el. paštu info@9zuikiai.lt
Milžiniškas AČIŪ, kad skaitote. Jeigu manote, kad “9 zuikiai” turinys yra reikalingas ir tokia mūsų filosofija jums artima – jūs labai mums padėsite, paremdami kūrėjus per patreon.com/9zuikiai .“
– Sandra G., „9 zuikiai“ įkūrėja | kūrybininkė | žurnalistė
