Jūratė Stulpinienė yra vokiečių kalbos mokytoja Druskininkų „Ryto” gimnazijoje ir „Saulės” pagrindinėje mokykloje. Ji jau kelis metus užsienio kalbą mokiniams padeda perprasti per praktines edukacijas ir gyvenimiškas patirtis.  Retai būna klasėje, nuolat keičia mokymosi aplinką, bendradarbiauja su kitais mokytojais ir mokyklomis. „Po tokių pamokų aš labai gerai jaučiuosi. Namo ne pareinu, o parskrendu kaip ant sparnų! Vaikai labai greitai perpranta ir įsisavina informaciją“ – sako Jūratė. 

Ji pasidalino, kokias praktikas taiko mokant užsienio kalbos  ir kaip tai gali pritaikyti kiekvienas mokytojas. 

Pedagogė Jūratė Stulpinienė

„Visų pirma man pačiai nepatinka sėdėti klasėje. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl vedu tokias patyrimines pamokas. Nuolat kyla idėjų, kur galime išeiti ir ką nuveikti. Vedu pamokas taip, kad ir pati jausčiau malonumą. Idėjas galvoju pati, bet apsikeičiame ir su kitais mokytojais: vieni iš kitų pasisemiame idėjų. 

Dažnai kooperuojamės su kitomis mokyklomis. Pavyzdžiui, susirenka  dviejų mokyklų aštuntokai ir mieste ieško objektų, mokosi kelio paklausimo užsienio kalba. Mes, mokytojai, paruošiame vokišką orientavimosi žemėlapį ir vaikai pamokų metu laksto po miestą, bandydami rasti punktus. 

Dviejų mokyklų pamoka Kelio paklausimas ir miesto objektai | Jūratės S. nuotr.

Bent kartą per mėnesį būtinai keičiame mokymosi aplinką. Einame į miestą, gamtą, muziejus. Pavyzdžiui, matematikos mokytoja vedasi prie ežerėlio, rodo į medį, kurio šešėlis yra ežere ir duoda iššūkį išmatuoti šešėlio ilgį. Vaikai, žinoma, nenori lipti į vandenį ir matuoti. Tada pradeda atrakinti savo mąstymą kaip tai galima padaryti iš matematinės pusės. Arba eina į miestą ir kviečia išmatuoti kokios nors aikštės plotą. Koks yra jos dydis ir kas joje gali tilpti.“ – apie Druskininkų mokytojų praktikas kalba vokiečių k. mokytoja. 

Vokiečių kalbos mokosi per gyvenimiškų patirčių situacijas

Jūratė dalinasi keliais žaidimais, kuriuos taiko mokant vaikus užsienio kalbos. 

PARDUOTUVĖ. „Visai neseniai su šeštokais ėjome į parduotuvę, nes kaip tik tuo metu mokėmės maisto produktų pavadinimus ir skaičius iki šimto. Tad pirmiausiai parduotuvėje kartu pasitikrinome žodžius – kaip jie gyvena galvoje. Pavyzdžiui: „pakėliau kokią nors daržovę ar vaisių ir klausiau, kaip vadinasi vokiškai? Kai įvardindavo – paklausiau, kiek kainuoja. Skaičių vaikai taip pat  pasako vokiškai. 

Vokiečių k. pamoka parduotuvėje | Jūratės S. nuotr.

Po tokio žodžių prisiminimo visi mokiniai susiskirstė grupelėmis ir gavo užduotis. Vienos grupės gavo užduotį surasti produktų rinkinį klasės žiburėliui, kad jų kainų suma neviršytų 20 eur. Žinoma, sąrašą turėjo rašyti vokiškai ir kiekvieno jų kainą (žodžiais) atskirai.

Kita grupė močiutei, jubiliejaus proga, turėjo sugalvoti ir nupirkti dovaną už 10 eur. 

Vokiečių k. pamoka parduotuvėje | Jūratės S. nuotr.

Tokių patyrimų metu vaikai prijuokina („ar močiutės geria kavą?“), kelia klausimus, liejasi emocijos, diskusijos. Užsienio kalba integruojasi natūraliai. Bando laužyti liežuvį ir jiems natūraliai pavyksta, nes sprendimų priėmimas per vokiškas diskusijas išsklaido visas baimes bandyti kalbėti užsienio kalba. Patyrimuose jų pagrindinis tikslas yra ne tik užsienio kalba, bet ir gyvenimiško iššūkio sprendimas.“

„GIRIOS AIDAS“. „Su mokiniais einame į miško muziejų „Girios aidas“ (Druskininkuose esantis muziejus) mokytis apie gyvūnus. Papasakosiu, neseniai vykusią patirtį. Mokiniai susisiskirstė grupėmis, kiekviena grupė išsitraukė po gyvūną, turėjo jį surasti muziejuje ir kelias minutes apsitarti su savo grupele. Tada stovint šalia savo gyvūno grupė kitiems klasės nariams vokiškais būdvardžiais turėjo apibūdinti, koks tas gyvūnas yra: pvz. didelis, švelnus, rudas. 

Pamoka apie gyvūnus miško muziejuje „Girios aidas“ | Jūratės S. nuotr.

Kartais duodu gyvūnų sąrašą vokiečių kalba ir pagal jį mokiniai muziejuje turi juos surasti bei nufotografuoti. Taip jie pasitikrina ar tikrai moka žodžius ir žaismingu būdu juos įsimena.“

Jūratės S. nuotr.

MIESTO OBJEKTAI. „Ėjome į miesto centrą ir mokėmės pastatų pavadinimus, lokacijų apibūdinimus. Vaikai, kad ir minimaliai šlebezavodami, pakikendami, bet visai drąsiai bandė apibūdinti pastatus, kaip jie atrodo ir t.t. Žinoma, jiems visada pateikiu realių situacijų. Pavyzdžiui, jeigu sutiksite turistą ir jis jūsų vokiškai paklaus, kas tai per pastatas? Kas ši cerkvė? Kaip nueiti iki gydyklų? Kaip atsakysite? Vaikai padeda vieni kitiems, primena žodžius, diskutuoja komandiškai.“

Dviejų mokyklų kelio paklausimas ir miesto objektai | Jūratės S. nuotr.

Jūratė vokiečių k. pamokose daug dėmesio skiria gamtosaugai

„Aš labai myliu šitą temą, tad jai skiriu daugiau laiko nei numatyta plane. Pavyzdžiui, vaikai tiria savo namų ūkius, įtraukia tėvus: kokiais būdais galima taupyti vandenį, elektrą, kodėl to reikia ar nereikia.

Vaikai patys tyrinėja ir ieško medžiagos namuose, parduotuvėse, internete.

Jie pastebi, kad yra produktų, kurie kenkia ne tik gamtai, bet ir pačiam žmogui. Patys įninka nagrinėti produktų aprašymus, kosmetikos priemones, atsineša į klasę. Nagrinėjame vokiškus aprašymus, iš kokių sudėtinių medžiagų pagaminti tie produktai. Beje, vaikų pateiktos informacijos dėka aš pati iš savo kasdienybės išmečiau kelis prekinius ženklus. Pasirodo, kad mokiniai juose išaiškino kelis labai agresyvius cheminius priedus.“ 

Bendradarbiavimą su kitomis pamokomis inicijuoja patys mokytojai

Pokalbio metu Jūratė išsidavė, kad netrukus vyks pamokos, kurias kartu jungs vokiečių, rusų ir technologijų mokytojai. „Rusų ir vokiečių k. pamokose turime mokytis daiktavardžius. Tad integruosime rūbų pavadinimus, medžiagų sudėtis, dydžius ir tuo pačiu metu siūsime. Pavyzdžiui, užsienio kalba paprašome paimti šilko gabaliuką ir pabandyti įsiūti sagą, veiklą įvardinti užsienio kalba. 

Mokiniai ruošiasi kepti vokiškus štrudelius | Jūratės S. nuotr.

Kitas pavyzdys: darėme anglų, vokiečių ir lietuvių kalbos pamoką kartu, pavadinome Šekspyro sonetai  (visomis kalbomis). Nagrinėjome kaip skamba, kokios žodžių konstrukcijos, panašumai, skirtumai. Vaikai patys bandė iš duotų žodžių kurti sonetus. T.y. sukarpėme sonetą ir tuos gabaliukus davėme vaikams. Susiskirstę į grupes jie bandė sudėti pilną kūrinį. Paskui grupelėse juos analizavo.“

Jūratė dalinasi pastebėjimu, kad vokiečių ir anglų kalbos yra panašios. Vaikai labai greitai randa panašių žodžių. Dar mėgsta palyginti anglų senąją kalbą su šiuolaikine. Jungtinės pamokos turinį dėlioja keli mokytojai, kurdami kartu. Tai inicijuoja jie patys: eina vieni pas kitus, kalba, dalinasi idėjomis, tariasi. 

„Mums ir patiems labai įdomu! Aš supratau, kad nėra dalykų, kurių nebūtų galima integruoti.“ – patirtimi dalinasi mokytoja.

Druskininkų „Ryto“ gimnazijos ir Alytaus „Jotvingių“ gimnazijos antrokai, besimokantys vokiečių kalbos, turėjo bendrą ilgą vokiečių kalbos pamoką. Gimnazistai parengė linksmus prisistatymus, kepė vokiškus štrudelius ir riestainius, žaidė, o druskininkiečiai svečiams pravedė vokišką ekskursiją po Druskininkų senamiestį.| Jūratės S. nuotr.

Konkurenciją tarp mokyklų transformuoja į bendradarbiavimą 

„Dar labai svarbu pažymėti, kad bendradarbiaujame ne tik tos pačios mokyklos skirtingų pamokų mokytojai, bet ir skirtingos mokyklos. Pavyzdžiui, neseniai 2 -jų Druskininkų pagrindinių mokyklų aštuntokai susirinko į matematikos pamoką „Ryto“ gimnazijoje – juos mokė gimnazijos mokytojai.“

Mokiniai patys pradeda įsitraukti į pamokų turinio kūrimą

Jūratė atskleidė, kad ją žavi kolegų mokytojų išradingumas dėl įdomiai pateikiamos mokomosios medžiagos. „Pavyzdžiui, mokydami Vinco Krėvės biografiją, mokytojai netingi pasiimti mokyklinį autobusiuką ir su vaikais kartu važiuoti į muziejų, ten pažindintis su  rašytojo gyvenimu ir  kūryba. 

Mokiniai kepa riestainius | Jūratės S. nuotr.

Aš vaikų visada klausiu, kaip jie jaučiasi po tokių patyriminių pamokų. Jie sako, kad medžiaga labai lengvai įsimena. Tą pačią Krėvės biografiją, sakė, niekada nepamirš. Dėl to, kad  viską matė prieš savo akis, o ne ant popieriaus. 

Mūsų mokyklų mokiniai jau yra įpratę prie patyriminių pamokų. Jie patys nuolat siūlo, kur galime nueiti ir kaip galime mokytis. Tad nėra taip, kad tik mokytojas turi galvoti apie pamokos formą. Aš iš vaikų girdžiu pasiūlymus, mes pasitariame kartu ir įgyvendiname jų pamokų idėjas.“ 

Vokiečių k. pamoka parke | Jūratės S. nuotr.

Per interaktyvius žaidimus ar patyrimines praktikas vaikai taip greitai viską perpranta ir išmoksta (Jūratė įvardino „žaibo greičiu“), kad net nėra poreikio namų darbams. 

„Na, kartais būna, kad susitariame namuose susipažinti su naujais žodžiais, tačiau net ir tai vyksta itin retais atvejais. Patyrimų metų jie nejaučia, kad mokosi, jie jaučia, kad žaidžia. Kartais mokiniai patys kreipiasi, kad namų darbus (iššūkius) nori daryti kartu su manimi arba net prašo atsiųsti daugiau interaktyvių pratimų, kuriuos norėtų atlikti namuose. Naudojame ir Kahoot platformą. Jie noriai žaidžia, bet tuo pačiu ir mokosi. 

Pasakojau vaikams, kaip „palengvinti“  nuobodžių lietuvių k. knygų skaitymą –  pasiūlau, susirasti audio knygą ir tiesiog įsijungti tą įrašą. Tuo metu jie gali daryti tai, ką nori. Pavyzdžiui ir toliau žaisti savo kompiuterinius žaidimus. Pastebėjome, kad taikant net ir tokį „skaitymo“ būdą vaikai prisimena, kas yra toje knygoje ir atėję į mokyklą jie kuo puikiausiai įsitraukia į diskusijas.“

Aš esu tokios nuomonės, kad mokymasis turi būti lengvas, patrauklus ir pritaikytas dabarčiai. Priešingu atveju tai taps atgrasančių darbu. O to pasekmė – atmetimas. 

Mokytojos Jūratės savijauta po patyriminių pamokų – kaip ant sparnų

„Pas mus mokyklose jau senokai nebėra to senojo suolas-lenta principo pamokų. Ta kreida-lenta principas ir knygų skaitymas yra atgyvena. Tai neveikia. Pavyzdžiui, mūsų šeštokai neturi vadovėlių, nereikia jokių pratybų. Mes viską išmokstame per interaktyvius užsiėmimus, pratimus, žaidimus, naudojame ir interaktyvias lentas, per išėjimus į skirtingas aplinkas. Ir jie tikrai pasiekia reikalingą kalbos lygį. Po tokių pamokų aš labai gerai jaučiuosi, namo ne pareinu, o parskrendu. Žinoma, man padeda ir tai, kad tokia yra mūsų miesto mokyklų bendruomenė.“

Nuotraukoje – mokytoja Jūratė S.

Patyriminių pamokų kūrimo procesas yra integralus

Paklausus Jūratės, kaip ji randa laiko kurti patyriminį ugdymą, ji atsakė, kad nereikia labai didelių pastangų, kai noras kyla iš vidaus.

„Jei atvirai, tai 27-ti metai dirbu pedagoge ir niekada nesusidūriau su laiko stokos problema. Jau ne pirmus metus Druskininkų mokyklose taikome patyriminį ugdymą ir dauguma mokytojų tai labai noriai daro. Juk taip ne tik mokiniams, bet ir mokytojams įdomu. Kokią darbo aplinką susikuriame – taip joje ir jaučiamės!“ – pokalbį užbaigia vokiečių k. mokytoja Jūratė Stulpinienė.

Norite pasidalinti savo istorija ar norite bendradarbiauti? Rašykite mums el. paštu info@9zuikiai.lt