„Bijau, kad jeigu mano vaikas mokysis kitokioje mokykloje – jis iškris iš sistemos.“ – nuolat iš tėvų girdint šią baimę buvo nuspręsta pakalbinti žmogų, kuris baigė netradicinio ugdymo mokyklą. Paklausėme kaip tam žmogui sekasi dabar.

Prieš kelis metus Valdorfo mokyklą baigusi Toma Pipiraitė dabar studijuoja grafikos dizainą. Prasitarė, kad vien dėl mokyklos filosofijos ji pajuto meilę matematikai. O į mokyklą eidavo su didžiuliu noru, nes mokykloje jausdavosi kaip svarbi ląstelė bendryste apsuptoje bendruomenė. 

Toma Pipiraitė

Toma Valdorfo mokyklą apibūdina kaip bendrystės mazgą ne tik tarp klasiokų, bet ir su mokytojais. „Aš tikrai jausdavausi šioje aplinkoje laisvai. Su mokytojais būdavome lygūs, bet tuo pačiu iš jų jausdavome pagarbą mums, o iš to atsirasdavo ir mūsų pagarba jiems. Mokytojai įsiklausydavo į mus, jiems būdavo svarbi mūsų nuomonė tiek mokymosi organizavimo procese, tiek pačios mokyklos erdvių kūrime.

„Studijuojant pastebėjau man kiek neįprastą fenomeną. Kai kurie studijų grupiokai, kurie mokėsi  įprasto ugdymo valstybinėse mokyklose į dėstytojus žiūri kaip į grėsmę. Man tai yra labai keista. Nes aš dėstytojus jaučiu kaip mentorius lydinčius žinių plėtimo procese. Manau tam turi įtakos mokykloje jaustas pagarbios bendrystės, abipusės pagalbos santykis tarp mokytojų ir mokinių. Ten nebuvo juoda/balta. Valdorfe tiesiog yra taip, kaip yra.“ – Toma dalinasi kaip jai dabar sekasi studijose.

Toma Pipiraitė

Atsakomybės ugdymas per jausmą, kai šalia visada yra palaikantys žmonės

„Išskirčiau, kad besimokant Valdorfe mokiniams yra duodama erdvė savarankiškumui. Mūsų nepalikdavo vienų, tačiau labai empatiškai pateikdavo, kad mokiniai gali uždavinius, problemas, užduotis išspręsti ir patys. 

Mokytojai čia nebando įdiegti tos vienos vienintelės tiesios, o padeda ją atrasti sau patiems. T.y. nepasako kaip spręsti uždavinį vienu būdu ir paskui iš tos pateiktos vienos tiesios sprendžiame visus kitus uždavinius. Mūsų netikrindavo ar savo sprendimais atitinkame tą tiesą, ar ne. Mes savo tiesos ieškodavome patys.

Pavyzdžiui, man labai patiko matematika. Tačiau ta meilė užaugo dėl man sukurtų sąlygų su ja susidraugauti ir mokytojo ryšiu su klase. Jeigu būdavo koks sunkesnis uždavinys – mokytojas visada duodavo kokias nors užuomenas, tačiau išspręsti reikėdavo mums patiems. Mes galėdavome surasti savo sprendimo būdą. 

Galbūt daugelis pagalvotų, kad matematikos uždaviniai turi tik vieną sprendimą, bet aš įsitikinau, kad gali būti ir kitaip. Tą patį uždavinį galima išspręsti taikant skirtingus būdus. Todėl man patiko, kad pagal savo asmeninį mąstymą ir pajautimą, tyrinėjimą ir ieškojimus man būvo suteikta saugi erdvė atrasti man pačiai perprantamą sprendimą. Prisipažinsiu, kad taip pasinerdavau į matematinių uždavinių sprendimų paieškas, kad nebesijaučiau lyg spręsčiau dėl to, kad reikia, o spręsdavau dėl to, kad pačiai tai patiko. O savarankiškai išsiaiškinus sprendimo būdą džiaugdavomės kartu su mokytoju!

Gali atrodyti, kad tokiu mokymosi būdu neišeitume visos privalomosios medžiagos, tačiau yra atvirkščiai. Pasineriant į tokį mokymosi būdą mes privalomąją programą spėdavome išeiti laiku, o ir mokytis būdavo malonu.“

Toma kairėje (asmeninio archyvo nuotr.)

Motyvacija ne pažymiais, o palaikymu

„Man būdavo saugu būti aplinkoje, kurioje mokytojai neorientuoja ugdymo į pažymius. Nereikalauja aukštų rezultatų per spaudimą siekti kuo didesnio balo, o vis primindavo, kad ne tai svarbiausia. Primindavo, kad ir koks bebūtų balas, tai nenulemia mūsų unikalumo, tai nenulems mūsų ateities. Mokytojai savo palaikymu, gerumu, trapumu, empatija, rūpesčiu motyvuodavo mane mokytis dėl savęs. Ir aš supratau, kad man pačiai reikėjo atsakyti į klausimą: noriu gero pažymio ar išmokti? Žinoma mokytojai nežiūrėjo į mūsų darbus atsainiai ir įvertindavo pagal kriterijus, kad žinotume savo žinių lygį, tačiau niekas nepykdavo ir nenuvertindavo mūsų nepasiekus aukščiausio pažymio. Tokiu požiūriu aš mokykloje nejausdavau nuolatinio streso ir turėjau noro mokytis dėl savęs, o ne rezultato. Drąsiai galiu sakyti, kad tas žingeidumas ir motyvacija mokytis man padeda iki pat šiol.“

Toma (viršuje dešinėje) su draugais (asmeninio archyvo nuotr.)

Mokykla ruošianti gyvenimui

Toma džiaugiasi, kad veiklos, kurios yra organizuojamos Valdorfo mokykloje, kaip praktiniai darbai, jai davė stabilų pagrindą suaugusiųjų gyvenimui ir bendram aplinkos suvokimui.

„9-oje klasėje Valdorfo mokyklos mokiniai atlieka ūkio praktiką užsienyje. Mes susigrupuodavome po 2-3 moksleivius ir su mokyklos darbuotojų pagalba vykdavome kelias savaites dirbti bei gyventi pas ūkininkus vokiškai kalbančiose šalyse. Kadangi vokiečių kalbą mokykloje mokėmės nuo pirmos klasės – tai ši praktika būdavo gera vieta tobulinti vokiečių kalbą. 

Aš pati važiavau į Olandijoje veikiantį ūkį. Tačiau ten mes su šeimininkais bendravome labiau anglų kalba, nes vokiškai neišeidavo iki galo susišnekėti. Jaučiau, kad mano užsienio kalbos įgūdžiai stiprėjo su kiekviena diena. Man tai buvo neįkainojama patirtis ir įgūdžiai. Ne tik gyvenome ir atlikome mums paskirtus darbus ūkyje, bet ir pažindinausi su Olandų kultūra, jaučiau bendrystę ir palaikymą. Man tai buvo įsimintinas nuotykis!“

Toma (asmeninio archyvo nuotr.)

Akistata su socialinėmis problemomis mokykloje atveria akis

11-oje klasėje visi mokiniai atlieka socialinę praktiką. 2 savaites savanoriauja, socialiai bendrauja pasirinktoje įstaigoje, kurių misija yra padėti sudėtingas socialines situacijas patiriantiems žmonėms. 

„Būdama vienuoliktokė 14-ika dienų savanoriavau vaikų dienos centre. Susidūriau su skirtingas socialines problemas patiriančiais vaikais. Ten dažniausiai rinkosi vaikai, kurių tėvams sunkiau juos prižiūrėti ir auklėti ar vaikai, kurie turi emocinių sutrikimų. Savo buvimu stengiausi vaikams suteikti kuo daugiau gražaus laiko kartu. Nors vaikai lankėsi su tikrai sudėtingomis problemomis, tačiau su jais žaidžiant visi būdavome vienodi. Atsiskleisdavo jų laisvumas, unikalumas, kūrybiškumas. Manau, kad tokios savanorystės yra būtinos kiekvienam moksleiviui ir ne tik.“

Toma Pipiraitė (asmeninio archyvo nuotr.)

Mokykloje ugdomas pagarbus požiūris į gamtą

„Kiekvienais mokslo metais su klase vykdavome į gamtą: išvykas, ekskursijas, ekspedicijas, žygius, plaukdavome baidarėmis, nakvodavome palapinėse, jurtose. Vykdavome į kalnus. Dar būdami mažiukai jau susipažinome su kopimo į kalną subtilybėmis, saugumo taisyklėmis. Būdavo labai smagu leisti laiką su klasiokais ne mokyklos klasėse, bet gamtoje, žaidžiant įvairius lauko žaidimus ar dainuojant vakarais prie laužo.

Toma 2014 m. kalnuose (asmeninio archyvo nuotr.)

Mokykloje vyko paprastų, gyvenimiškų situacijų patyrimai, kur kažką mokantis net nekildavo klausimo o kam to reikia?  Nes kiekvienas mokomasis dalykas yra pagrindžiamas gyvenimiškų situacijų patirtimis.“

Tvirtas mokymosi metodų pagrindas padeda ir studijuojant

„Pastebėjau, kad studijų grupiokai, kurie mokėsi įprasto ugdymo valstybinėse mokyklose gyvena su baime suklysti. Jie nuolat bando kuo labiau sutilpti į užduoties rėmus ir šiek tiek bijo iš už jų išlysti, pamiršdami save patį, saviraišką. 

Toma P. (asmeninio archyvo nuotr.)

Žinoma, man sudėtinga kalbėti, nes mokiausi kiek kitokio požiūrio mokykloje. Tačiau, jaučiu kad Valdorfo mokykla man davė pagrindą mano laisvumui. Jeigu kažkam neįtiksiu, tai ne mano problema. Man yra svarbu turinys, esmė, procesas. Studijų metu nejaučiu baimės paklausti dėstytojų, su jais pasitarti. Taip pat nebijau atstovėti save tiek darbe, tiek studijose, tiek gyvenime. Jaučiu savo tvirtą stuburą ir atsparumą išoriniams dirgikliams. Už šį jausmą tikrai galiu dėkoti mokyklai!“ – apie dabartį dalinasi Toma.

Norite pasidalinti savo istorija ar bendradarbiauti? Rašykite mums el. paštu info@9zuikiai.lt

Kviečiame į ryšio kūrimo seansus per 6-is pojūčius Kaune.