Scroll to top

Dizainerė Greta Ūbaitė: kuo mažiau medžiagų turiu, tuo geresni darbai gimsta


Evelina Gudukaitė - 2021 01 30 - 0 comments

Greta Ūbaitė yra įvaizdžio dizainerė ir tvarios mados kūrėja. Įvaizdžio dizaino srityje moteris dirba jau 7-erius metus, o praėjusiais metais, Vilniaus Dailės Akademijoje įgijo ir mados dizaino magistro specialybę. Pagrinde ji dirba su individualiais klientais, padeda jiems susikurti veiksmingą, tvarų ir stilingą garderobą, išsigryninti asmeninį stilių. Greta išdavė, kad jau seniai jaučia didelę aistrą drabužius persidaryti ir perdirbti taip, kaip tik ji geidžia. Tokiu būdu ji kuria tvarius pokyčius aprangos sferoje ir turi labai didelį tikslą – auginti naują tvarią kartą, su atsakingu, sąmoningu požiūriu į madą.

Iš asmeninių Gretos archyvų

Buvo subkultūrų mylėtoja, todėl drabužius mėgdavo pasigaminti pati

„Be įvaizdžio dizaino klientų, mano asmeninė veikla sukasi aplink tvarią madą, o dar tiksliau – perdirbimą. Dar bakalauro studijų laikais supratau, kad mane ypatingai žavi meistrystė ir rankų darbas. Tai kuriamus drabužius padaro unikalius, suteikia jiems kontekstą, ilgaamžiškumą. Pradėjusi šiuos aspektus nagrinėti išsamiau, supratau, kad labai panašiai veikia ir drabužio perdirbimas. O paties perdirbimo apraiškas madoje pradėjau nagrinėti remiantis subkultūromis. Bakalauro laikotarpiu jos mane ypatingai žavėjo.

Iš asmeninių Gretos archyvų

Pati kadaise buvau maištaujanti ir truputį pankė, todėl mėgdavau drabužius persidaryti pati: gamintis aplikacijas, prisagstyti žiogelių, batus išsipaišyti markeriu, džinsus susiplėšyti ir pan. Bakalauro studijų laikotarpiu savo asmeninius eksperimentus pradėjau jungti su tvarumu, kuris transformavosi į drabužio daugiafunkcinį panaudojimą, kuomet turimam drabužiui ieškodavau kuo įdomesnių dėvėjimo galimybių, pavyzdžiui, išverčiant jį siūlėmis į išorę, ar apsirengiant “aukštyn kojomis”. O magistro laikotarpiu išsigryninau bendrą istorinį perdirbimo kontekstą bei poreikį jam (nuo būtinybės iki ekologijos).

Iš asmeninių Gretos archyvų

Taigi, taip ir susiklostė, kad tiek baigiamąjį bakalauro, tiek magistro darbą siejau su tvarumu, atsakingu vartojimu, drabužių perdirbimu, meistryste. Per mokslo metus susirinkau nemažai praktikos ir žinių šioje sferoje, o svarbiausia – išsigryninau, kaip aš pati suvokiu tvarumą ir per kokius aspektus noriu juo dalintis su kitais. “

Iš asmeninių Gretos archyvų

Mados kūrimas šiuo metu vystosi dvejomis kryptimis

 „1) Žinau, kad tvarios mados kūryboje, perdirbimas yra mano stiprioji pusė. Todėl šia tematika vedu seminarus bei kūrybines dirbtuves. Mokau ir stengiuosi įkvėpti įvairaus amžiaus auditorijas kūrybingai kartotinai perdirbti (angl. upcycling) turimas žaliavas, rodau įvairias technologijas, dalinuosi tuo, kokie kūrėjai ir jų darbai mane įkvepia. Dirbdama su auditorija, esu tarsi vedlė, kuri suteikdama atitinkamus dizaino įrankius ir žinias, prisideda prie tvaraus gaminio gimimo. Mėgstu dirbti su auditorija, kadangi tai mane stimuliuoja kūrybiškai. Kiekvieno žmogaus kūryboje randu kažkokį netikėtą, įdomų sprendimą, kuris leidžia dar kitaip, naujai pažvelgti į perdirbimą.

Iš asmeninių Gretos archyvų

2) #project333 ir garderobo kapsulės perdirbimas – tai projektas, apie kurį sužinojau žiūrėdama dokumentiką apie minimalizmą. Šio projekto tikslas – 3 mėnesius išsiversti su 33 garderobo elementais. Paprastai, pasauliniu mastu, projektas startuoja 3 mėnesio 3 dieną, taip įžengdamas į pavasario – vasaros drabužių kapsulę. Tačiau neišlaukusi kovo, nusprendžiau šį projektą pradėti vystyti praėjusį gruodį.

Iš asmeninių Gretos archyvų

 Mano tikslai kur kas didesni, nei 3 mėnesiai su 33 garderobo elementais. Ketinu su šiais elementais gyventi maksimaliai ilgai. O tam, kad taip įvyktų, pasitarnauja mano perdirbimo, drabužio modeliavimo žinios. Turimus žieminius drabužius ketinu persiūti, pritaikant juos šiltesniam sezonui, atsibodusius gaminius papuošti, perdažyti ar kt. Be to, dirbdama prie šio projekto, dar ir pasidalinu vertingais stiliaus patarimais, kaip stilingai ir kūrybingai išsiversti su minimaliu kiekiu drabužių, kaip juos derinti tarpusavyje, atrandant kuo daugiau dėvėjimo galimybių ir tuo pačiu atrodyti stilingai. Šį mano kūrybinį procesą ir patarimus galite sekti instagram paskyroje: @stiliaus_patarimai.“

Iš asmeninių Gretos archyvų

Iššūkiai, tampantys geromis pamokomis

 „Vienas, bene rimčiausias iššūkis – kaip kuriamą drabužį ar kitą mados, interjero objektą padaryti estetišku ir patraukliu. Kadangi, daugiausia dirbu su netradicinėmis žaliavomis arba tarkime, audinių likučiais, atraižomis, kurie jau neturi didelės vertės mados sistemoje, o mano tikslas – tą vertę sukurti.

Viena iš priežasčių, kodėl įsigyjame norimą daiktą – yra jo išvaizda. Todėl čia ir yra labai svarbu, paversti kuriamus gaminius estetiškai patraukliais. Visiems neįtiksiu, bet jeigu bent vienas žmogus pagiria, pasako, kad gaminys gražus ar norėtų tokį įsigyti, vadinasi, savo darbą atlikau gerai.

Iš asmeninių Gretos archyvų

Tai ypatingai pastebėjau dirbdama prie magistrinio darbo. Savo darbe perkūriau netinkamas dėvėti, neatitinkančias reikalavimų nailonines pėdkelnes, gaminamas vienoje įmonėje Kaune. Susidūriau su problema, kaip tas defektuotas pėdkelnes, kurios žmonėms paprastai asocijuojasi su ne itin estetišku vaizdu, paversti įdomiomis, patraukliomis akiai. Sekė daug eksperimentų, bandymų kol išsiaiškinau, kokias perdirbimo technologijas galiu taikyti, o kokias geriau palikti kitiems gaminiams. Su baigiamąja magistrinio darbo kolekcija: “Perdirbto drabužio pritaikomumo galimybės” laimėjau “Jaunojo Dizainerio Prizo 2020” konkurso du prizus: žurnalo “15min”. auditorijos, kaip labiausiai patikusio darbo ir Lietuvos patentų biuro – kaip originaliausios tvarumo idėjos.

Purse

Kitas iššūkis – kaip užtikrinti, kad perdirbamas gaminys bus dėvimas ir toliau tęs savo gyvavimo ciklą. Iššūkį bandau įveikti dirbdama su studentais ar kūrybinių dirbtuvių dalyviais. Žingsnis po žingsnio mokau perdirbimo proceso. Pirmiausia, visuomet išsikeliu klausimą – ar tam tikrai yra poreikis? Antra, kokią problemą garderobe aš išspręsiu, perdirbdama turimą gaminį? Trečia – kaip galima minimaliausiai, nepažeidžiant esamo gaminio jį pakeisti? Ir taip toliau. Būna, kad dalyviai nustemba, susirenka kurti, bet prieš kuriant seka visas bagažas informacijos ir reikia gerokai pasukti galvas. Tik suradus patį geriausią sprendimą ir perdirbimo būdą, galima užtikrinti, kad perdirbtas gaminys gyvuos ir toliau.“

Iš asmeninių Gretos archyvų

„Žmonės užsiimantys perdirbimu yra kantresni, ramesni“

 „Dažniausiai dirbu su žmonių grupėmis – jas ir laikau savo komanda. Kai mane supa kiti kuriantys žmonės, gimsta geriausi darbai. Kai kuriu viena, tai labiau vadinu meditacija ir hobiu. Ypatingai mėgstu siuvinėjimą. Siuvinėju skiautes, iš kurių vėliau gimsta aplikacijos ant drabužių, delninės. Siuvinėjimas užima daug laiko, tačiau padeda atsipalaiduoti, procesas tampa intuityvus, raminantis. O iš to gimsta jautrūs kūriniai, kiekvienas su sava istorija, emocija. Kūrybinis kartotinis perdirbimas užima žymiai daugiau laiko, nei siuvant paprastą gaminį. Pastebiu, kad žmonės, užsiimantys perdirbimu, yra žymiai kantresni, ramesni, propaguojantys lėtą gyvenimo būdą. Jie yra linkę susikoncentruoti į patį kūrybinį procesą ir juo mėgautis. Todėl ir darbas komandoje būna labai ramus ir lėtas. “

Vintažinis švarkas

Baigiamajame studijų kurse Greta buvo vienintelė vystanti tvarios,  lėtos mados tematiką

„Taip susiklostė, kadangi 2016 m. dar tik brendo mados tvarumo banga Lietuvoje. Atsimenu, turėjome pildyti sketchbook’us (meninio-kūrybinio proceso knygas) susijusius su asmenine darbo tema. Nusprendžiau, kad viską darysiu rankomis, net ir pačios knygos viršelį ir jos puslapius susikursiu pati, panaudodama senas medžiagas. Rinkau visokias atraižas, jas karpiau, faktūras ir spalvas bandžiau išgauti iš prieskonių, knygos puslapius siuvau iš žaliavų, kurias grupiokės palikdavo išmetimui. Ir būtent tokiu kūrybiniu procesu net nepastebėjau, kaip patapau visokių mažyčių ir nereikalingų niekučių surinkėja.

Pėdkelnės žvakidė

Tempiau į namus viską, ką sunešdavo ir atiduodavo grupiokės – audinių likučius, žurnalų karpinius, visokiausius popieriukus, gaminių etiketes, neveikiančius flomasterius, nepavykusius siuvinius ir tiek tiek daug visko, kad mano darbo stalas atrodydavo kaip po gero uragano. Kol vieną dieną, atsitraukusi ilgėliau nuo darbo, pažvelgiau į savo stalą iš šalies. Atsimenu, tuomet labai išsigandau, pasimečiau, kad gyvenu tarp šiukšlių! Tuomet dar nemokėjau atsirinkti darbo priemonių, visos jos atrodydavo labai svarbios, net ir pačios mažiausios šiukšlytės. Dabar tai gerokai išsigryninau ir supratau, kad kuo mažiau turiu, tuo geresni gimsta darbai.

Iš asmeninių Gretos archyvų

Kadangi, mokausi kaip įvairiapusiškai panaudoti vieną ir tą pačią medžiagą, nei imti viską ir pasimesti tame gausume ar juo užsiversti. Toks savęs pagavimas “iš šono” manyje įdiegė naują mintį – gyventi su kaip įmanoma mažiau ir praktiškesnių daiktų, pamokė neapsikrauti ir neapsikuisti, kad liktų oro kvėpuoti. Tai man padėjo išmokti su savo garderobu dirbti labai kompaktiškai, todėl mano kelionėse į užsienį garderobas tapo rankinio bagažo dydžio. Dabar to mokau ir klientes, atlikdama spintos garderobo reviziją bei sudėliodama veiksmingą garderobo kapsulę.“

Gretos MA4

„Kurti vien dėl to, kad užeina noras, nepadeda prisidėti prie tvaresnio pasaulio“

„Dabar nebekuriu daiktų, kuriems nėra poreikio. Kurti vien dėl to, kad užeina noras kažką sukurti nepadeda prisidėti prie tvaresnio pasaulio. Jeigu kuriu, tai tik tuomet, kai kuriamiems gaminiams yra aiškus poreikis. Persiuvu savo turimus drabužius asmeniniam dėvėjimui, kartais perdarau individualių klientų turimus rūbus, o jeigu pagaminu delninių ar aplikacijų iš medžiagų likučių, tai draugams, kurie užsisako. Nors drabužių ir aksesuarų kūryba nėra mano pagrindinė veikla, tačiau džiaugiuosi galėdama integruoti perdirbimo koncepcijas į tokius gaminius, kaip, pavyzdžiui, sceninius kostiumus.“

Iš asmeninių Gretos archyvų

Siekia auginti kartą, kuri į madą žiūrėtų atsakingai

„Labai svarbu, kad viskas būtų kuriama atsakingai, protingai bei su meile. Tokią žinutę ir bandau perduoti aplinkiniams, suteikdama jiems žinias ir reikiamus įrankius prisidėti prie tvaresnės mados savarankiškai.

Iš asmeninių Gretos archyvų

Šviesti ir įkvėpti žmones tvariai kūrybai yra labai svarbu, ne vien dėl ekologinių priežasčių, bet ir dėl to, kad prisidėdami prie tvarių iniciatyvų mes auginame naują, kūrybingą kartą, kuri į madą žiūrės visai kitomis, atsakingesnėmis akimis. Jau dabar tvarumo problemas sprendžia ir į savo kūrybą kaip vieną iš esminių aspektų integruoja visi dizaino krypčių studentai. Tvarumas vis labiau tampa natūralia ir neišvengiama praktika.“

Mums labai svarbus jūsų finansinis palaikymas, kuriant turinį apie tvarumą: patreon.com/9zuikiai

„9 zuikiai“ – idėjos, žinios ir komunikacijos pagalba tvariam verslui ir veikloms bei tuo besidomintiems jauniams nuo 13 m