Radviliškio Gražinos pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Danguolė Juodžbalienė pripažįsta, kad privalomoje ugdymo programoje yra tikrai nuobodžių temų. O tiksliau, būtų nuobodžios, jeigu tos temos būtų pateikiamos suolas-lenta mokymo principu. „Norisi verkti ne tik mokiniams, bet ir mokytojams“ – nedaugžodžiauja Danguolė. Tačiau tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl Danguolė ėmėsi eksperimentuoti su pamokų formatais bei mokymosi būdais. Dabar ji nuolat integruoja patyrimines, žaidimų, eksperimentų praktikas. Jungia, bendradarbiauja bei kartu moderuoja pamokas su istorijos, geografijos ir kitų pamokų mokytojais.
Danguolė pokalbį pradeda nuo minties, kad mokytojo indėlis grįžta veidrodiniu efektu.
„Ką susirandi, susigalvoji pats – tą ir turi. Tai liečia tiek metodus, tiek mokymo/-si priemones, išteklius, įrankius. Nors iš esmės tai mokytojui kainuoja labai daug. Prisipažinsiu, kad kartais atsivertus mokymo planą man tikrai norisi verkti. Tada pradedu ieškoti išeičių, kaip tą privalomą išeiti temą pateikti patraukliai, priimtinai. Taip, kad vaikai kažką prisimintų. Iš pradžių bambėjau ir pykau, bet išbandžiusi supratau, kad tai pasiteisina!“ – pokalbį pradeda Danguolė.
Danguolė Juodžbalienė
„Prieš kelis metus dalyvavau seminare apie patyriminį ugdymą. Jį vedė mokytoja praktikė, taip pat mokanti lietuvių kalbos. Seminaro metu buvo pristatyti įvairiausi būdai, kaip įdomiai įtraukti mokinius į mokymosi procesą. Man tai labai patiko ir panorau tai pritaikyti pati.“
Metodas „Termometras“ arba „Svarstyklės“
Šį metodą Danguolė taiko, kai nagrinėja literatūrą ir joje yra mirties, meilės, išdavystės ir kt. jautrios temos. Vaikai jį labai greitai perprato ir pamėgo. „Esmė yra tame, kad nagrinėjant bet kokias kolektyvines, istorines patirtis literatūroje – būtinas jausmas. Vaikai atsimena tai, ką jie patys pajaučia. Kol nepajaučia patys ar neprisimena kažkokių patirčių iš šeimos, aplinkos ir panašiai – tol tai bus tik teorijos.
Neslėpsiu, kad kartais šios pamokos būna labai emocionalios. Principas yra labai paprastas. Pavyzdžiui, mes skaitome tremties literatūrą ir holokausto prisiminimus. Dabartiniai jaunimui labai sunku suprasti tuos išgyvenimus. Jie yra labai toli nuo tų įvykių. Tai nėra taip paprasta, kad jiems pasidarytų sava. Todėl norėdama padėti mokiniams pajusti, išgyventi kūriniuose vaizduojamas istorijas, naudoju „Termometro“ žaidimą ir pirmiausiai pateikiu su tema susijusią siatuaciją.
Pvz.: Tu radai paskutinį gabalėlį duonos ir tu tą duoną turėtum parsinešti sau namo. Bet pro šalį eina žydų būrys. Juos veda sušaudyti. Tu tą puikiai žinai, bet jie praeidami tavęs ir prašo tos duonos. Kaip tu elgiesi?
- Ar tu atiduosi tą duoną, nes tau gaila žmogaus, nors jį sušaudys?
- Ar tu neatiduosi tos duonos, nes vis tiek jį sušaudys?
Vaikai atsikelia iš suolų ir turi pasirinkti vieną iš pozicijų. Atsistoti ir nueiti į tą pusę, kurią poziciją jie pasirenka. Mokiniai turi ne tik pasirinkti variantą, bet ir gerai apgalvoti bei argumentuoti savo sprendimą, paaiškinti, kodėl pasirinko būtent tą poziciją.
Žadimas „Svarstyklės“ | „9 zuikiai“ nuotr.
Čia prasideda kritinis mąstymas, nes reikia pradėti galvoti apie savo gyvenimo pasirinkimus. Su šeštokais mes taip pat skaitome ir sakmes, ir padavimus. Lygiai taip pat nagrinėjame su negalia gyvenančių žmonių kasdienybę bei kitas jautrias temas.“ – apie literatūros nagrinėjime taikomą metodą dalinasi Danguolė.
Virtuali realybė veikia kaip laiko mašina
„Kartais naudoju ir technologinius įtraukties būdus. Mūsų mokykla turi virtualios realybės akinius, tad išnaudoju šią galimybę. Youtube iš anksto susirandu audiovizualinį turinį. Paieškoje vedu (dažniausiai anglų k.) pamokai reikiamą temą su prierašu VR (angl. – virtual reality). Pavyzdžiui, per virtualią realybę galima atsidurti senovės Graikijoje, stovėti tikro antikinio amfiteatro pakraštyje. Tyrinėdami tą aplinką vaikai antikinę literatūrą supranta visiškai kitaip nei iš sausos teorijos.
Youtube platformoje gausu virtualiai realybei pritaikytų literatūros pamokoms ruošti filmų. Nors mano klasėje kompiuteris yra senas, tačiau jo visiškai užtenka. Net jeigu mokykla ir neturi prašmatnių technologijų – pasitelkiant fantaziją galima pritaikyti turimas priemones.“
Danguolė Erasmus mokymuose Amsterdame
Lietuvių k. mokomąją medžiagą kombinuoja su kitomis pamokomis
„Kartu moderavome ir sujungėme pamokas su geografijos, etikos, istorijos ir kt. mokytojais. Pavyzdžiui kartu su fizikos mokytoja radome sąlyčio tašką. Tai buvo labai įdomi patirtis, pamoka vadinosi „Duona ne per vėjus ateina“. Iš lietuvių k. programos pusės buvo integruojama etnografija, tradicijos, papročiai, o iš fizikos – visi senieji matavimo vienetai. Mokiniams paliko didelį įspūdį tokia kombinuota pamoka. Tačiau mums, mokytojoms, buvo sudėtinga ieškoti to sąlyčio taškų,“ – apie iššūkius atvirauja lietuvių k. ir literatūros mokytoja Danguolė Juodžbalienė.
Gramatikos, skyrybos, rašybos mokosi per šiandienos aktualijų patyrimą
„Įsivaizduokite, aštuntokai, ypač vaikinai ne itin entuziastingai nori gilintis į gramatiką, skyrybą ar rašybą. Tačiau jie jau pradeda svajoti apie vairuotojo teises. Tad šioms pamokoms pritaikiau tai, ką pati pastebėjau savo gyvenime.
Mokinių linksmas sveikinimas Danguolei, kaip lietuvių k. mokytojai.
Neseniai laikiausi vairuotojo teises ir, skaitant teoriją, mano akis pastebėjo tai, ką aš, kaip lituanistė, esu pripratusi matyti. Pastebėjau, kad kelių eismo taisyklėse yra labai daug neasmenuojamųjų veiksmažodžių formų. Yra ir dalyvių, pusdalyvių, padalyvių. O tai yra viena iš temų mūsų lietuvių k. pamokose. Tad per pamoką vietoje vadovėlių skaitymo mes pabandėme laikyti vairavimo teorijos egzaminą. Suradau klausimus, sprendėme lygiai taip pat pagal laiką. Ažiotažas buvo pakankamai didelis, nes visa klasė labai norėjo čia ir dabar pasitikrinti – išlaikytų vairavimo teorijos egzaminą ar ne? Na, o po to visi kartu iš taisyklių rinkome neasmenuojamasias formas,“ – su šypsena pasakoja Danguolė.
Pedagogė pripažįsta, kad gramatika iš tiesų gali būti sausa bei nuobodi. O mokantis jos per aktualias gyvenimiškas situacijas – mokiniai pastebi, kodėl ji yra reikalinga ir ji yra visiškai šalia: čia ir dabar.
Etnokultūrinė vakaronė ,,Diena, kai gimė Lietuva”, skirta Vasario 16-ajai. Nuotraukoje Danguolė su dukra.
„Gramatiką, veiksmažodžius (per patyrimą) esame nagrinėję ir su šeštokais. Tai gimė iš asmeninės patirties. Auginu labai judrų paauglį, kuris yra paspirtukininkas.
Sykį, kai jis parėjo namo, pradėjo dalintis, kokius triukus atliko. O jo iškalbingumas pasireiškė per įvairiausius veiksmažodžių sinonimus. Klausant sūnaus galvoje užsidegė lemputė, kaip tai galiu integruoti pamokoje. Šeštokams pamoką sukonstravau pagal paspirtukininkų kultūros žodyną. Juk daugelis jų važinėjasi ant tų pačių Radviliškio rampų. Tad apie veiksmažodžių pagrindines formas susikalbėjome labai greitai. Mokymosi procesus konstruoju iš to, kas yra vaikams patiems aktualu. Stengiuosi jų klausyti ištemptomis ausimis ir stebėti didelėmis akimis.“
Danguolė – Velykų bobutė (edukacija PUG mokinukams prieš Velykas)
Pasitaiko, kad iš vienos pamokos nesėkmės išplaukia kitos pamokos sėkmė
„Su aštuntokais eksperimentavome: iš nuotraukų bandėme nuspręsti, kokias emocijas demonstruoja juose esantys žmonės. Mokiniams sunkiai sekėsi. Iš pradžių pagalvojau, galbūt dėl to, kad jie yra skaitmeninė karta ir jiems sunku gyvai bendrauti. Tačiau vis svarsčiau, ar iš tiesų taip yra?
Skyriau laiko pasikapstyti interneto archyvuose ir radau 3D būdu modeliuotą video, kaip keičiasi žmogaus veidas jam pykstant, juokiantis, demonstruojant įvairias emocijas.
Viename vaizde yra įveiklinti visi raumenys, kitame matosi visi nervai. Pavyzdžiui, kai žmogus patiria džiaugsmą – įvyksta akivaizdus raumenų pokytis, iš kurio ir atsirado posakis nušvinta veidas. Mokiniai prisipažino, kad pamačius šį magnetinio rezonanso eksperimentą pagaliau patys suvokė, ką reiškia nušvinta veidas lietuvių kalboje ir biologijoje. Po šio suvokimo jie su mielu noru pasinėrė į emocijų aprašymus lietuvių kalboje epitetais.“
Danguolė mokyklos talentų šou ,,Nuo nulio iki mėnulio”
Bendrakūra pamokose – visapusiškai naudinga tiek mokiniams, tiek mokytojams, tiek tėvams
Pedagogė dalinasi, kad patyriminių pamokų tempas įprastai būna intensyvesnis, bet įtraukesnis (perprantama daugiau medžiagos) nei suolas-lenta. Tad natūralu, kad dingsta ir namų darbų poreikis. O tam, kad klasėje ar namuose nereikėtų skaityti ilgų biografijos aprašymų, Danguolė pati sukūrė bendrakūros metodą, kurio metu klasėje mokiniai kartu suneša turinį apie autorius.
„Programoje numatytas nemažas kiekis autorių biografijų.
Aš siekiu, kad mes pirmiausiai su mokiniais juos pažintume kaip žmones, o ne kalbėtume tik sausais faktais, kas ką nuveikę. Tad taikau suneštinės informacijos ir bendros kūrybos apie autorių metodą.
Principas yra toks: ant plakato ar lentos užsirašome temą, susiskirstome į poras ir iš skirtingų šaltinių susitariame rasti 3 – 5 įdomius faktus apie tą autorių. Vienas poros žmogus ieško vadovėlyje (tai – literatūros šaltinis), o kitas – internete. Apie 15 min jie kapstosi, kaip kokie detektyvai po informacijos šaltinius. Abu grupės nariai kartu susirašo 3-5 rastus, jų nuomone, įdomiausius faktus. O tada prasideda žaidimas!
Burtų keliu kiekviena grupelė išsitraukia eiliškumą. Ir, pavyzdžiui, jeigu klasėje yra 25, tai būti 12-tu ne visi trykšta noru. Kodėl? Todėl, kad pirmą numerį išsitraukęs žmogus ateina ir užrašo savo pirmą faktą. Tada ateina antras ir t.t. Esmė ta, kad faktai negali kartotis. Mokiniai turi stebėti, kas atsiranda lentoje ir, jeigu staiga paaiškėja, kad visi 3 jų grupelės faktai jau yra parašyti, – mokiniai turi iš naujo ieškoti informacijos.
Iš to azarto mokiniai prirašo pilną lentą. Tada stabdome numatytą laiką ir sisteminame informaciją. Išsiaiškiname nesuprantamus žodžius, išsitaisome klaidas, susirikiuojame faktus: šeima – susižymime visus faktus apie šeimą, išsilavinimas – pažiūrime, ką radome apie išsilavinimą, įdomūs faktai, kūryba ir t.t.
Pačių mokinių surinkti faktai | Danguolės J. nuotr.
Pavyzdžiui, mokiniai patys išsiaiškino, kad Donelaitis domėjosi optika. Mokiniams tai buvo įdomus atradimas.
Tokio žaidimo metu jie patys suranda ir išsiaiškina visą reikalingą informaciją. Ne tik suranda, bet ir patys apibendrina bei reflektuoja. Klasei yra įdomu pamatyti, koks buvo tas žmogus ir kokia jo veikla mums svarbi literatūroje. Tokių užsiėmimu metu aš esu ne mokytoja, o labiau moderatorė. Kartais tenka parodyti kryptį kaip dirbti su šaltiniais, pvz. kad nesikliautų vien tik pirmuoju ar Wikipedia. Motyvuoju bandyti ieškoti giliau, keliuose šaltiniuose.“
Kaip jaučiasi mokytojas po patyriminių pamokų
„Šis žaidimas, kurį ką tik papasakojau, yra mano pačios sugalvotas. Turiu prisipažinti, kad jis pavyko ne iš pirmo karto. Reikėjo kai ką pergalvoti. Kai bandėme antrą kartą – viskas sekėsi puikiai, vaikai kibo į šaltinius, diskutavo, klasėje pradėjo vykti veiksmas. Tačiau pastebėjau, kad man pačiai buvo šokas. Nes aš neturėjau ką veikti toje pamokoje. Man nereikėjo lakstyti nuo suolo prie suolo, nereikėjo tikrinti, kontroliuoti… Viską darė patys mokiniai.
Pirma jausmas: tai, ką aš jiems nereikalinga? Bet iš tiesų viduje jaučiau šilumą. Aš supratau, kad man tereikia užvesti ant kelio ir paskui veiks patys mokiniai.
Iš tiesų aš esu reikalinga, jaučiuosi kaip lygiavertė klasės dalis, vienoje plokštumoje. Nors esu klasės šone, nulipusi nuo savo pakylos, bet vis tiek tiek emociškai, tiek fiziškai aš jaučiuosi būdama kartu su vaikais. Esu klasės dalimi, net ir tada, kai mokiniai mokosi savarankiškai. Be to čia sąveikauja ne mano primestos žinios ir ne mano surasta informacija.
Avangardinės mados respublikinis konkursas ,,Aš kitoks” ir kolekcija ,,Popierinės lėlės” (prisiminus vaikystės žaidimus). Danguolė su auklėtinėmis.
O kai esu mokytoja, stovinti ir aiškinanti prieš klasę, tada aš ir esu mokytoja – nuo manęs priklauso viskas. Visi žiūri į mane ir laukia atsakymo. Nors didesnė dalis mano fizinio buvimo yra klasės priekyje, tačiau tada aš su vaikais jaučiu atstumą. Nors paskui ir vaikštau po klasę labai daug, bet tas vaikščiojimas iš esmės yra kontrolė.
Patyrime, įtraukiame ugdyme yra mokymasis per dalyvavimą kartu. Bendroje kūryboje vaikai atsakymą turi susirasti patys. Ir jie randa! Informacija yra tokia, kokia yra, arba kokią randa patys. Kitaip sakant, vaikai ugdosi atsakomybę už savo priimamus sprendimus. Grupelės dalinasi darbais, šaltiniais, rolėmis. Ir svarbiausia – kiekvienas vaikas gali patirti sėkmę.“ – pokalbį užbaigia Danguolė.
