Kaip atsakytumėte, paklausus, ką reikia daryti su maistu? Ech, juk paprasta! Ateini, atsisėdi, pasiimi ir valgai. Tokio atsakymo niekada neišgirsite iš maisto potyrius ir unikalias valgymo patirtis kuriančių „LessTable“.
Prieš daugiau nei 7 metus dizaino dėstytoja Julija pradėjo veiklą, kuri sujungia maistą, dizainą ir tvarumą. Valgymo potyriais ir maisto pajautimu kuria pridėtinės vertės turinį. Vaišės performanso formatu tampa renginio turiniu ir priežastis, dėl ko tas renginys vyksta. Lietuvoje tai dar pakankamai naujas reiškinys. Ne tik dėl formato, bet ir veiklos principo, kuris pagrįstas kūryba, kad po renginio neliktų atliekų. Arba joms likus – būtų panaudojamos kitur. Jokio pertekliaus. Julija išdavė, kaip šią nišą priima mūsų šalis.
Julijos prašymu, pirmiausiai reikėtų pabrėžti, kad „LessTable“ nėra švenčių maisto tiekėjas. „Kurdamos maisto dizaino turinį siekiame, kad per valgomas instaliacijas žmonės pajaustų pagrindinę to renginio/reiškinio/progos prasmę. Gautų daugiau informacijos nei skonis.“ – akcentuoja dizainerė.
Julija, prieš 7 metus niekas net nežinojo tokio lietuviško termino (nekalbant apie veiklą) „maisto dizainas“. Kaip kilo mintis pradėti tokią veiklą?
„Visa mūsų veiklos priešistorė prasidėjo nuo to, kai dar studijuojant magistrą – mane pakvietė dėstyti dizainą. Tuo tarpu atsirado šeima, vaikai.
Daugiau laiko leidžiant namie pradėjo kirbėti klausimas: ką aš visgi mėgstu? Man visada buvo iššūkis surasti veiklą, kuri man būtų tikrai prie širdies visu kūnu ir siela. Tada net pradėjau abejoti dizaino amatu. Man atrodė, kad kai kuriais atvejais tame per mažai tvarumo. Nors tais laikais dar tokio termino „tvarumas“ niekas nežinojo ir apie tai net nekalbėjo. Galvojau, kad per mažai atsakinga kurti objektus, kurių ir taip pilna aplinkoje.
Nors, žinoma, man kolegos sakydavo, kad aš kuriu ne materialų daiktą, o sprendžiu problemą, padedu žmonėms. Bet man vis tiek norėjosi atsakingos vartojimo misijos ir įgyvendinti ją tikrąja to žodžio prasme.
Panašiu metu suvokiau, kad man patinka ir gaminti. Labai daug dėmesio skyriau maistui. Man iki pat šiol atrodo, kad maistas yra visko pagrindas. Taip yra. Tai – kiekvienos dienos reiškinys, be išimčių tiesiogiai veikiantis žmones.
Svarsčiau, kaip galima šiuos du dalykus sujungti – spręsti problemas maistu ir dizainu kartu? Domėjausi ir užsienio šaltiniuose atradau, kad pasaulyje jau egzistuoja maisto dizaino tendencija. Tai mane labai sudomino dėl galimybės dirbti kūrybiškai, tvariai ir prasmingai.
Iš tiesų, maisto kultūra susijusi su įvairiais kontekstais: nuo biologinių iki politinių, socialinių ar net ekonominių. Ir tuo gali pasinaudoti, kurti, spręsti labai daug dalykų.“
Lietuvoje tvaraus maisto dizaino nebuvo nei kvapo, bet visgi ryžotės to imtis. Kaip atrodė pirmieji bandymai?
„Nuo to aha momento pradėjau labai daug domėtis, studijuoti. Išanalizavau daugybę šaltinių, medžiagos.
Pačioje pradžioje su rėmėjų pagalba įsirengėme virtuvės erdvę Vilniaus Dailės Akademijoje (ten dirbau ir iki pat šiol dirbu dėstytoja). Tiesiog sugalvojau, kad vieną auditoriją reikia paversti jaukia, visiems atvira virtuve. Toje akademinėje aplinkoje labai trūko bendruomeninės erdvės, kai visi norime tiesiog pasidaryti arbatos, ar jaukiai pavalgyti savame rate. O tokioje vietoje procesai vyksta kitaip: susitikimai, paskaitos, dialogai tampa daug jaukesni, dėl to ir produktyvesni.
Tad ši virtuvės erdvė labai pasiteisino. Ji iki pat šiol yra pati populiariausia vieta akademijoje. Visi ten labai nori dėstyti paskaitas, nesvarbu, kad visai šalia yra paprastos auditorijos.
Tai buvo pirmasis žingsnis link maisto dizaino. Ši erdvė išplėtė galimybes daryti ir daugiau renginių, dirbtuvių būtent tame kontekste.
Pirmieji maisto dizaino performansų bandymai vyko akademinės bendruomenės rate. Su studentais pradėjome gilintis, eksperimentuoti šioje nišoje. Darėme workshop’us. Tada vienas iš virtuvę padėjusių įsirengti rėmėjų pasikvietė į savo įmonės renginį padaryti jiems performansą. Ir taip gavosi, kad po truputį, po truputį viskas ir veiklą pradėjo vystytis. Po to jau ir VDA mus pakviesdavo sukurti performansus jų renginių ar konferencijų pertraukėlėms.
Ir kai po metų pamačiau, kad poreikis auga – pribrendo reikalas atskirti šią veiklą nuo akademijos ribų. Ten likau dėstyti tvarų dizainą ir maisto dizainą. O su „LessTable“ veikla įsikūrėme atskirai.
Viena iš mano buvusių studenčių dabar yra „LessTable“ komandos narė, esame kolegės.“
Jūs esate kūrybinė ir įgyvendinimo grandis? Kiek žmonių dabar jūsų komandoje?
„Pagrindinė „LessTable“ ašis – mes dviese su kolege Živile. Kai reikia didesnės jėgos, vienalaikiams projektas prisijungia pastiprinimas.
Reikėtų pabrėžti, kad mes užsiimame pačio turinio kūrybiniu ir jo įgyvendinimo procesu. Maisto ruošimui turime partnerius. Kad būtų aiškiau, galime palyginti konceptą su architektais: juk jie projektuoja, tačiau patys nemūrija ir nedengia stogo. Taip pat ir mes.
Galbūt, viena iš didesnių problemų yra ta, kad maisto gamintojams mūsų sugalvotas konceptas būna nemenkas iššūkis. O imtis to iššūkio – reikia didelės drąsos. Mes rodome eskizus, brėžinius, prototipus ir tada visi komandiškai bandome įgyvendinti 150%. Dabar turime kelis tikrai atsidavusius partnerius ir tas bendradarbiavimo ratas vis plečiasi.
Taip pat neslėpkime, kad tokioje veikloje yra ir versli pusė. Mūsų veikla dar nesugeneruoja tiek pajamų, kad mes galėtume įsirengti nuosavą „LessTable“ virtuvę ir joje išlaikyti žmones. Todėl dabartiniame laikotarpyje bendradarbiaujame su partneriais, kurie jau turi virtuvę ir neria į kūrybą, tvarumą ir dizainą su mumis kartu.
Nei viena iš mūsų nėra verslininkė, esame labiau kūrybininkės. Gal mums tai ir kiša koją, tačiau į tai žiūriu optimistiškai. Manau, kad kiekvienas turi daryti savo darbą, kurį išmano geriausiai. Todėl dirbti su virtuvės profesionalais yra optimaliausias sprendimas, o kartais net ir geriausias.
Taip pat labai dažnai dirbame su grynais produktais bei žaliavomis. Pateikiame neperdirbtą maistą. Pavyzdžiui, jeigu reikia sūrio – tai jis toje instaliacijoje ir nugula tiesiai iš ūkininko. Be jokių perdirbimų.“
Maisto tiekimo grandinė pasaulyje yra milžiniška. Kiek pavyksta sužiūrėti tvarumo aspektą?
„Tvarumą bandome įgyventinti savo darbo rėmuose. Labai dažnai dirbame ir su pačiais ūkininkais. Produktus labai atsirenkame. Turime labai daug kontaktų, esame patikrinusios ir atsirinkusios mūsų akiai pačius geriausius iš visos Lietuvos.
Beje, galiu išduoti, kad sūris yra vienas iš populiariausių performansų elementų. Jis labai tinka maisto dizaino formatui, labai dera prie vyno bei prie daugelio užkandžių. Turime keletą labai gerų sūrininkų kontaktų. Pavyzdžiui, vienas iš jų yra mano kaimynas kaime. Aš žinau, kaip jis gamina sūrius ir kokiais principais vadovaujasi. Pati tas karves glostau, kartais ir maitinu.
Stengiamės tvarumą įvaldyti bent savo veiklos ribose. Žinoma, iki idealumo yra dar kur stiebtis. Maisto pramonėje yra labai sudėtinga su pakuotėmis. Joms keliami labai dideli reikalavimai, t.y. tam, kad tas maistas nukeliautų saugus iki vartotojo. Kartais negalime išvengti tam tikrų dalykų. Galimi du sprendimai: arba ta produkto kelionė turi įvykti labai greitai, arba reikia susitaikyti su esama situacija. Kuri, tikiuosi su laiku keisis.
Jeigu į renginį vežame žaliavas – gabename daugkartiniuose induose. Tam, kad būtų kuo mažiau atliekų. Bet būkime atviri – visa maisto pramonės grandis yra labai didelė ir sudėtinga. Jeigu norime eiti link tvarumo – tai turi būti daroma vieningai tarp visų grandžių. O mūsų misija nuo pat pradžios buvo ta pati: parodyti žmonėms, kad balius gali būti ir kitoks. Jam nereikia lūžtančių, maistu perkrautų stalų. O kartais, atrodo paprastas sūris gali tapti to baliaus ašimi.
Taip pat mums labai svarbu ir pati maisto pateikimo (performansų, instaliacijų) idėja. Stengiamės negalvoti ir nesiūlyti idėjų, kurios reikalauja labai daug atliekų aplink save ar kažkokio netvaraus dalyko.
Net kuriant ir pavienes, ar verslo dovanas – stengiamės, kad jos nenugultų lentynose ir būtų bent jau pusė jos arba suvartojama, arba kažkur panaudojama.
Pandemijos metu siūlome idėjas lauko renginiams. Taip pat sulaukiame vis daugiau užklausų dėl mini dovanų–patirčių įmonių darbuotojams, ypač tiems, kurie dirba iš namų. Kai kurie mėgsta jas vadinti „verslo dovanomis“, tačiau mes kuriame personalizuotas mini patirtis namuose, jos skirtos žmonėms asmeniškai. Ši terminologija verslo dovanos mums nėra priimtina. Nes į tą kiekvieną personalizuotą patirtį idedame širdies, iščiučiuojame, kuriame su intencija, kaip tai jautru, gražu, prasminga, nes betarpiškai orientuota Į ŽMOGŲ, žinoma, visada galvojant ir apie gamtą.“
Kokios informacijos jums reikia iš užsakovo norint sukurti maisto dizaino performansą?
„Pirminė informacija – labai svarbus dalykas, kuris diktuoja idėją. Nes jeigu atkreipsite dėmesį, tai renginiuose vaišės yra kaip priedas „prie renginio“. Kažkur kampe, tarp kitko, nes maistas tiesiog turi būti. Patenkinti vizualius ir funkcinius žmogaus poreikius, jį pavaišinti. Ir tai nėra renginio turinys.
O mūsų kūryboje, priešingai, vaišės tampa renginio turiniu. Jos atskleidžia tam tikrą žinutę, priežastį dėl ko tas renginys vyksta. Per maistą, žmogus labai gerai priima turinio informaciją.
Tad pirmiausia, iš užsakovo prašome temos: kodėl vyksta tas renginys, koks jo tikslas, kokie bus žmonės, koks tai laikas, koks tai galėtų būti formatas (laisvas, šeimyniškas, oficialus, solidarus ir pan.). Surinkus šią informaciją, mes pradedame kurti idėjas, apie ką galėtų būti tas turinys. Vaišės nebus šiaip sau vaišės. Jos visada turės prasmę, kodėl jos ten atsiranda ir kodėl jos ten yra būtent tokios.
Dažniausiai pasiūlome kelias suformuotas idėjas: vizualas, aprašas, problema, priežastis. O tada jau užsakovas išsirenka vieną. Kartais pagal kainą, kartais pagal temą. Kai kuriais atvejais reikalingos instaliacijos. Kitais atvejais reikia aktyvių workshop’ų, kad susirinkę svečiai su maistu kažką turėtų nuveikti, jį atrasti, patirti, o gal pasitelkti ir papildomas priemones ar šalia esantį kompanioną.
Gali būti ir parodos formatas, kai žmonės intuityviai supranta ir vaišinasi.“
Kiek užtrunka tokio projekto įgyvendinimas?
„Kai kurių projektų schemas jau turime. Kartais pavyksta per 2-3 savaites paruošti instaliacijas, o atvykus į renginio vietą, jau tereikia viską sudėlioti iš funkcionaliosios pusės. Tačiau kartais reikia ir kelių mėnesių pasiruošimo.
Esame dirbę su renginiais, kuriuose yra apie 200 svečių, taip pat ir su mažais susibūrimas. Žinoma, maisto dizainą galima pritaikyti ir dideliems renginiams, bet su kiekvienu šimtu ar tūkstančiu – keičiasi formatas.
Mums labai nesinori įsisprausti į tą “renginių darymo mašiną”. Pasakysiu nuoširdžiai, dažnai kai kurie dalykai ten būna tik dėl vaizdo, pateikimo ir prabangos, nes yra užmirštama pagrindinė esmė – kodėl ten esi, koks tikslas, kaip ir kodėl rūpi kitas žmogus, maisto kiekis, pateikimas ar jo pertekliaus likimas po renginio. Svarbu nuoširdus sąmoningumas.“
Julia, galima sakyti, kad jūsų požiūrio ir drąsių eksperimentų dėka, Lietuvoje atsirado ir tvaraus dizaino bei maisto dizaino studijos. Kas jums asmeniškai yra tvarumas?
„Man tai yra sąmoningumas. Nuo vartojimo iki psichologijos, filosofijos. Galima ir norisi palaikyti vietinį ūkininką, kuris didelėje pievoje laisvai besiganančią karvę melžia rankomis ir pats gamina sūrius. Ir tam atiduoda didžiulę meilę.
Juk nebūtinai renginyje turi būti ikrai, kurie dažniausiai būna importuoti iš fabriko. Ir ką jie parodo? Tvarumas man tai yra tam tikras sąmoningas vartojimas. Tu negali galvoti apie tvarumą, jeigu esi pavojingas aplinkai. Žmogus yra ar bent privalo būti atsakingas už savo kūrybą, pasirinkimus, vartojimą bei viso to pasekmes.“
„9 zuikiai“ – idėjos, žinios ir komunikacijos pagalba tvariam verslui ir veikloms bei tuo besidomintiems jauniams nuo 13 m. Tekstai, straipsniai, video kūrimas, viešųjų ryšių projektai.
O prisidėti prie „9 zuikiai“ turinio kūrimo galite per patreon.com/9zuikiai