Po muzikos didaktikos studijų Lietuvoje dar 2014 m. Sigita Žurauskaitė išvyko savo žinias gilinti į Olandiją, studijuoti magistrą „Prins Claus“ konservatorijoje. Nuo to laiko Sigita lydi ir diriguoja keliems olandų chorams, ansambliams, kolektyvams, kurių repertuare integruoja Baltijos, tame tarpe ir lietuvių liaudies dainų. Taip pat choristams veda dirbtuves apie Baltijos šalių chorinę muziką. Dirigentė pastebėjo fenomeną, kad nors patys olandai neturi gilios liaudies muzikos kultūros, jie noriai dainuoja lietuviškas dainas dėl jų melodingumo, jutiminės dinamikos. Sigita paaiškina, kodėl papročiai daro įtaką ilgaamžiškumui: nuo bendruomenių iki verslų. Paaiškina, kodėl net ir tradicijos turi būti nuolat kintančios, prisitaikančios ir gyvos.
Pirmame plane – Sigita Žurauskaitė.
„Olandijoje yra labai daug mėgėjų chorų, apie 2-3 mln. choruose dainuojančių žmonių. Dar studijuodama pastebėjau, kad daug chorų ieško dirigentų. Tad prieš savo magistro baigimą susisiekiau su vienu choru ir nuvykau į jų perklausą. Susipažinome, vieni su kitais radome bendrą kalbą, tad nusprendžiau, kad noriu juos lydėti muzikoje. Taip gavau darbą su pirmuoju choru. Lygiai taip pat susiradau antrą chorą. O paskui kiti du susirado mane. Vėliau prisidėjo dar keli, jie keitėsi.
Po poros metų kalbėjau interviu, kuriame paminėjau, savo svajonę: čia, Nyderlanduose, noriu diriguoti Baltijos muzikos chorui. Garsiai žodžiais pasėjau šią mintį ir ji išsipildė – susiformavo Baltijos choras.“
Sigita diriguoja Baltijos chorui, Olandijoje
Lietuviškos ir lietuvių liaudies dainos olandų chorų repertuare atsirado dėl Sigitos iniciatyvos
„Magistrinio darbo metu tyrinėjau tradicinės muzikos populiarinimą užsienyje. Nenorėjau, kad visa ši veikla baigtųsi su magistro rašymu. Tad pradėjau galvoti kaip ir toliau galėčiau populiarinti savo šalies kultūrą. Ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių.
Švelniai ir atsargiai mano diriguojamam chorui pasiūliau išmokti vieną lietuvių liaudies dainą, tada pasiūliau ir kitam chorui. Pastebėjau, kad jie jas labai šiltai priėmė.
Šios dainos, palyginus su tuo ką tie chorai dainuoja yra ženkliai melodingesnės. Jeigu jos tokios nebūtų, tai nepatiktų ir Nyderlandų chorams. Aš jų, gi, nepriversiu. Choristams jos taip patiko, kad panoro įtraukti į repertuarą ir jas atlikti.
Pastebėjau, kad chorų dainininkai net didžiavosi, jog moka bent vieną dainą šalies, iš kurios yra jų dirigentė (aš).“
S.Žurauskaitė su Baltijos choru, kuris susikūrė Groningene, Nyderlanduose
Olandijoje 2-3 mln. žmonių dainuoja choruose dėl savirealizacijos
„Tai yra dėl to, kokie olandai yra žmonės. Ne dėl to, kad visi šie choristai turi aukštą kultūrinį išsilavinimą.
Žmonės yra labiau atsipalaidavę. Jų mąstysena yra tokia: jeigu noriu dainuoti – tai ir einu dainuoti. Galbūt ne visi turi muzikinę klausą ar stiprų balsą, tačiau jie taip save realizuoja, įsiveiklina. Pavyzdžiui Lietuvoje net ir mėgėjų chorai yra labai aukštame lygmenyje pagal muzikalumą. Tokių chorų, kuriems aš diriguoju Olandijoje, galbūt, Lietuvoje net nėra arba yra labai nedaug. Bet vien mieste, kuriame gyvenu (Groningeno mieste. Jo dydis kaip Kaunas) yra virš 50-imt chorų.
Žmonės susiranda chorą, kurie dainuoja jiems patinkančią muziką ir dainuoja savo malonumui. O choruose dainuoja įvairūs žmonės: verslininkai, politikai, edukatoriai, inžinieriai, mokslininkai, teisininkai, medikai ir t.t.“
Vienas iš chorų Olandijoje, kuriam diriguoja Sigita
Olandai paprašė populiarinti jų kultūrą
„Galbūt per magistrinį kažkam ir pasirodžiau nacionalistė „brukdama“ savo kultūrą. Tačiau po egzamino prie manęs priėjo žmonės ir paprašė, kad padėčiau jiems populiarinti olandų kultūrą. Nes tokios kaip olandų liaudies kultūros beveik neegzistuoja. Jie šiek tiek turi liaudies dainų, bet patys olandai jų nežino. Jeigu olandų paklaustumėte, kas jiems yra jų liaudies kultūra – jie net nelabai suprastų klausimo. Po paaiškinimo gali būti, kad atsakytų – klumpės, malūnai, tulpės… Tik tiek. Bent per tuos metus, kai gyvenu Olandijoje neteko net ir matyti ar susidurti nei su liaudies šokiu, nei išlaikyta liaudies kultūra. Galbūt kažkur ir slypi uždarose bendruomenėse, tačiau olandai to net nebando traukti į per kartas keliaujančią kultūrą šiuolaikiniame pasaulyje. Ką priešingai mes matome Lietuvoje: dainų, chorų, šokių šventės ir t.t. Liaudies šokių, dainų, tautinio meno kolektyvai, sutartinių giedojimo bendruomenės ir pan.
Sigita (viduryje) su lietuvėmis prieš pasirodymą Amsterdame, kuriame dainavo sutartines.
Olandija yra viena iš didžiausių kolonijinių šalių. Tad ir jų kultūra yra kolonijinė. Yra labai daug kultūrinių mišinių iš viso pasaulio. Tas ypač atsispindi maiste: yra daug patiekalų iš Indonezijos, Surinamo, Arubos, Kiurasao, San Marino, Gvinėjos ir t.t. Tai iš dalies ir yra jų kultūra – mišinys. Tas pats ir su menais.“
Pabėgėliai Olandijoje, susibūrę į ansamblį. Jo meno vadovė – Sigita Žurauskaitė.
Muzikanto rolė populiarinant savo šalies muziką kitose šalyse
„Moksliniame darbe nagrinėjau kaip atlikėjai tai daro, ar to reikia, ar galima ir kaip galime keisti, pritaikyti savo šalių tradicinę muziką. Manau, kad tam turėjo įtakos ir mano gretutinės studijos. Esu baigusi ir politikos mokslus. Tai dar labiau paskatino mano norą imtis tokios tarptautinės temos.
Vienas iš projektų, kurį nagrinėjau buvo Veronikos Povilionienės ir Petro Vyšniausko projektas. Jo metu V. Povilionienė dainavo lietuvių liaudies dainas, sutartines kartu su improvizuota saksofono muzika. Jiedu važinėjo po žemynų džiazo festivalius, jų kontekstui pritaikydavo lietuvių liaudies muziką ir ją populiarino visame pasaulyje.
Olandijoje, Groningene Sigita pristato savo magistrinį darbą
Mes su V. Povilioniene kalbėjomės apie tai, kiek mūsų liaudies muzika ir/ar sutartinės yra keičiamos. Nors ji to beveik nedaro, tačiau man sakė: jeigu gali ir moki – keisk. Šį muzika išlieka tik todėl, kad yra patraukli ir sava to meto žmonėms. O šie atlieka ir perduoda kitai kartai – jaunimui dėl to, kad ji yra patraukli. Jaunimas ją įsisavina taip pat dėl to, kad ši mūsų muzika jiems suskamba.
Vasario 16-osios minėjimas Groningeno muziejuje, Nyderlanduose. Sigita (antra iš kairės) su International Vocal Quartet atlieka keletą savo kompozicijų, paremtų lieutuvių liaudies dainomis.
Beje, Olandijoje festivalius organizuojantys vadybininkas taip pat prasitarė: jeigu muzikantas bandys užkonservuoti liaudies muziką – tai ji mirs. Tam, kad ji būtų gyva – ji turi nuolat kisti. Dėl to, kad viskas keičiasi: keičiasi kartos, požiūris, galimybės, kaip yra auginami vaikai. Pasaulis yra kintantis, tad ir pati tradicijų kultūra turi keistis.
Pavyzdžiui, kultūra, kuri visiškai nesikeičia yra klasikinė muzika. Ir kas atsitinka? Kuo toliau tuo labiau atlikėjai-klasikai susiduria su problema, kad į jų koncertus susirenka vis mažiau žmonių.“
Liaudies muzikos melodingumas priklauso ir nuo geografinės padėties
„Lietuvių tradicinė muzika/dainos skamba paprastai: 3-6 natų melodija. O pavyzdžiui Estų liaudies muzika yra mistiška. Tai iš dalies atspindi šalių geografinę padėtį. Pavyzdžiui, Lietuvoje yra daug miškų, laukų, ežerų, kalvelių. O Estijoje yra labai daug pelkynų, arčiau Skandinavija. Jų liaudies muzika unikaliai keista, lyg runų atspindžiai.
Lietuvių l. muzika yra labai įvairiapusiška: ir pralinksminti, ir sugraudinti, ir išreikšti savo skausmą, liūdesį, meilę, džiaugsmą. Kiek mes turime skirtingų dainų: kalendorinės dainos – pagal šventes; yra šeimos dainos – pagal tai, kas vyksta šeimoje; gyvenimo įvykių, raudos, laidotuvių, dainos. Taip pat darbo dainos visiems skirtingiems darbams.
Aš matau, kad mūsų šalies dainos yra mūsų gyvenimų atspindys. Liaudies dainose yra užkoduota visa mūsų kultūros istorija, papročiai. Ir aš kalbu, net tik apie patį žmonių elgesį, bet ir apie besikeičiantį klimatą ar gamtą. Į tradicines dainas žmonės sudėjo žodžius, kuriuos matė per pasikartojančius reiškinius.
Liaudies dainose yra užkoduota informacija kaip kito socialiniai santykiai tarp žmonių. Jei atvirai, tai daugelio dainų turinys yra iki pat šiandien aktualus, pvz.: „bernelis išdavė mergelę“, „bernelis išjojo į Vilnių, pamačiau jį su kita mergele…“. “
S.Žurauskaitė literatūros festivalyje Nyderlanduose, atlieka lietuvių liaudies dainas
„Man tai yra tautos atspindys, refleksija iš kur aš esu, kokie yra mano papročiai, šaknys.“
„Net kai į chorų repertuarą įtraukėme lietuvių liaudies dainas – man tai padeda išlaikyti savo šaknis, nenusigręžti nuo to, iš kur aš esu. O kaip tik, tai net stiprina. Atkreipkite dėmesį, kas su jūsų kūnu atsitinka, kai kas nors sėdint prie laužo uždainuoja liaudies dainą ar sutartinę? Pavyzdžiui man, net šiurpai nueina. Tos melodijos ir sąskambiai, žodžiai mums pasąmoningai atidaro emocinius jutimus viduje. Kiek tose dainose yra širdgėlos, simbolių, paslapčių, daug tikrumo!
Žinoma, mes galime nueiti į Vasaros terasą ir ten taip pat dainuoti su visais. Bet tik tiek. Kiek šiuolaikinių dainų paliečia taip, kad net širdį suspaudžia? Net jeigu tokios ir atsiranda – jose yra labai daug lietuviškumo, kaip sutartinėje ar liaudies dainoje. Tose paliečiančiose dainose yra sudėtas jausmas, kodėl tos dainos buvo sukurtos.“
Liaudies dainos – bendruomeninis kūrinys
„Mūsų dainos yra ne vieno autoriaus, o bendruomeniškai sukurtos žmonių būnant kartu. Su kiekvienu perdainavimu jos vis kinta, yra gyvos ir dinamiškos kaip kinta ir gamta. Vieni prideda ar pakeičia žodžius, kiti melodijų variacijas. Vienam kaime tą pačią dainą gali dainuoti čiučia liūlia, o kitame kaime jau dainuos čiūta liūlia.
Liaudies dainos neturi „vieno savininko“. Jos yra mūsų visų – mus, lietuvius, jungiantis apkabinimas.
Mes galime jas keisti, nes mes nieko neįžeisime. Jose nėra autorystės. Jos buvo ir yra keičiamos nuolatos, dėl šios priežasties šios dainos ir keliauja per kartas. Tai yra labai kintanti meno šaka. Ir kas supranta, kad liaudies dainose nėra taisyklių – tas supranta, kad jose nėra savininkiškumo. Žinoma, galime būti specifiškesni apie tai, kad tas dainas sukūrė, pavyzdžiui regionai: dzūkų, aukštaičių, Mažosios Lietuvos ir t.t.
Tačiau jeigu mes nepriimtume to, kad liaudies dainos yra kintančios – jos tiesiog būtų su kažkokių protėvių, močiūčių ar diedukų autorystės pavardėmis. Man yra gražu, kad liaudies dainos yra visų. Į žodžius ir melodiją įprasmindami išgyvenimus žmonės jungė pirmiausiai aplink esančius žmones, šeimą, tada kaimą. Dainos keliaudavo kitur, pas kitus žmones iš lūpų į lūpas, per kaimus, kelius ir kalvas.
Liaudies dainose niekas neieško savininko, kas jas sukūrė, kas jas pradėjo. Nes jas dainavo ir pravardžiavo visas kaimas. Kas sukūrė dainą? Visi! Bendra kūryba! Jose nebuvo reikalaujama profesionalumo. Tai žmonių terapija-išraiškos forma savo gyvenimo patyrimams. O tai, kas yra bendrai sukurta žmonių iš vidinio pajautimo – tas yra ilgaamžiška, efektyvu ir gyva.“
