Trečioji Zero Waste parduotuvė Lietuvoje buvo atidaryta 2019 m. rudenį Panevėžyje. Jos įkūrėja Lina Padelevičienė – dar prieš kelis metus apsipirkdavo ir išmesdavo šiukšles nesusimąsčiusi. Tada ji negalvojo, kad 16-ikos metų anglų kalbos mokytojos darbą pakeis visiškai kita veikla. Perversmas galvoje prasidėjo po vieno nutikimo. Įgyvendinus didelių pokyčius asmeniniame vartojime – moteris ryžosi savame mieste atidaryti Zero Waste parduotuvę. Dabar tai yra jos pagrindinė veikla. O šiame interviu Lina pasakoja, kaip viskas atsitiko ir ko reikia norint atidaryti tokią parduotuvę.
Lina Padelevičienė
Lina, prisipažinkite, koks buvo Jūsų gyvenimo būdas iki parduotuvės atidarymo?
„Oj, anaiptol nepanašus į „beatliekį‘‘. Dažnai daiktą įsigydavau nesusimąsčiusi, nes būdavo nuolaidų vajus, ant kasos bėgelio sudėdavau daržoves, vaisius, varškę, mėsą ir kitus sveriamus, birius, ,,drėgnus‘‘ produktus krūvoje plastikinių maišelių. Na, tuomet, kaip pagalvoji, šiukšlių ir produktų kiekis buvo didžiulis. Iškylose visada naudodavome tik vienkartinius indus. Daug plastiko tiesiog po vieno valgymo išmesdavome. Neturėjome atskirai rūšiavimui skirtų talpų. Plastiką, popierių bei stiklą kaupdavome šalia buitinių atliekų dėžės. Šiukšles nešdavome į konteinerius kas antrą dieną. Įsivaizduojate? Per 2 dienas su šeima prikaupdavome pilną šiukšlinę. O apie kompostavimą nebuvo absoliučiai jokio suvokimo.“
Pixabay nuotr.
Kaip įvyko tas lūžis, kai nuo neapgalvoto vartojimo perėjote prie Zero Waste?
„Vieną dieną su vyru žiūrėjome televiziją ir ten rodė reportažą apie užsienietę moterį, kuri pasakojo kaip Zero Waste pritaikė savo namuose. Ji kalbėjo ne tik apie šio gyvenimo būdo privalumus: aplinkos švarumą, kokybę, bet ir demonstravo apsipirkimo ypatumus. Visur eidavo su savo indeliais. Netgi pieną ar mėsą parduotuvėje ji sverdavosi ne maišelyje, o savo indelyje. Ta moteris buvo Bea Johnson. Ji yra Zero Waste gyvenimo būdo pradininkė. Su vyru žiūrėjome ir klausėme absoliučiai nustebę. Mums tai pasirodė tokia tikra siekiamybė ir kažkuriam išsprūdo mintis, kad būtų labai įdomu išdrįsti taip apsipirkti Panevėžyje.
Galbūt mane pirmiausiai nustebino ir sužavėjo mintis: kaip dabar reikėtų nueiti į parduotuvę ir paprašyti pasverti produktus tiesiai į mano atsineštus indelius.
Ir, žinokite, pabandžiau. Iš pradžių buvo net šiek tiek gėda. Trūko ryžto. Juk aš tai dariau viena. Iš šono, turbūt atrodžiau kaip kokia keistuolė. Panevėžyje niekas to nedarė. Bent jau aš apie tai nebuvau girdėjusi. Bet po truputį, po truputį, vis drąsiau ir drąsiau. Tada apie atliekų mažinimą pradėjau domėtis plačiau, daug skaičiau, bandžiau. Ir tai tiesiog tapo įprastu gyvenimo būdu.“
Linos apsipirkimas: pienas, mėsa ir uogos tiesiai į savo indus
O kaip į Jūsų šiuos pokyčius reagavo artimieji, kolegos?
„Tiesa pasakius, pradžioje žiūrėjo keistai, kaip į kokį fenomeną. Juk vietoj priprastų celofaninių maišiukų – nešdavausi savo indus ar daugkartinius maišelius. Aš vis dar dirbau mokykloje, bet nuolat gilinausi ir domėjausi, sukau galvą kaip, kuriose vietose galėčiau sumažinti tų šiukšlių kiekį. Ir kai mokykloje vyko akcija “Darom”, aš prie visų tų tvarkymų mokyklos bendruomenei bei vaikams skaidrių forma pristačiau savo gyvenimą. Kalbėjau apie būdus kaip sumažinti atliekų skaičių. Kitaip sakant: prie šiukšlių rinkimo akcijos pridėjau edukaciją kaip gyventi, kad neatsirastų tiek tų šiukšlių. Taip pat technologijų mokytoja su vaikais siuvo medžiaginius apsipirkimo maišelius pagal mano jiems duotą maišelio pavyzdį. Maišelius mokiniai dovanojo mokytojams renginio metu ir parnešė tėvams. Nuo to viskas ir prasidėjo, platesniu mąstu.
Vaikų siūti daugartiniai apsipirkimo maišeliai
Draugai taip pat iš pradžių šiek tiek žiūrėjo kreivai, ką aš čia prisigalvojau. O dabar jau patys tai bando ir pritaiko sau.“
Kaip nusprendėte nuo ilgamečio mokytojos darbo pereiti prie visiškai kitos srities – parduotuvės?
„Iki parduotuvės atidarymo jau pusantrų metų keliavau link gyvenimo be atliekų. Visą darbo laiką mokykloje vertinu labai pozityviai: dėl atmosferos, kolektyvo ir, žinoma, įgytų įvairiausių įgūdžių, žinių. Retkarčiais užplūsdavo mintys, kad ,,jaučiuosi tarsi degtukų dėžutėje‘‘, lyg norėdavau kažką daryti, bet nelabai žinojau ko griebtis. Kai pradėjau ieškoti mažesnio vartojimo, apsipirkimo sprendimų – vis pagalvodavau, kad reikėtų atidaryti tokią parduotuvėlę. Kur tokios pačios vartojimo filosofijos žmonės galėtų ateiti apsipirkti ir skleisti žinią kitiems apie tokią galimybę.
Linos P. asmeninio archyvo nuotr.
Tad dar dirbdama mokytoja ėmiausi šios idėjos. Metus laiko ieškojau, bendravau su tiekėjais, tvarkiausi krūvą dokumentų, išsinuomavau patalpas, jas įreginėjau. Dirbau, kaip sakau, antrą darbą šalia anglų kalbos mokymo.“
Kaip sekėsi ieškoti tiekėjų? Ar jie geranoriškai sutikdavo su Jūsų idėja net ir pas juos, kaip gamintojus atvykti su savo didelių talpų taromis?
„Žinote, galiu pasidžiaugti, kad manęs nesupratusių buvo labai mažai. Dauguma maisto produktų yra lietuvių gamintojų. Jie labai palaiko, supranta. Pavyzdžiui mes Panevėžyje, juk, turime Ringuvą. Tai aš, kaip sakau, iš jų indų ploviklius, skalbiklius gaunu lyg šviežią bandelę. Atvykstu pas juos su savo 5 l talpyklomis – jie man pripila priemonių, o pas mane parduotuvėje žmonės jau įsipila į savo atsineštus indelius. O tuos 5 litrų indus naudoju nuolat. Lakstau kaip su kokiais pieno bidonais.
„Be Pakuotės” archyvo nuotr.
Beje, aš negaliu sakyti, kad pas mus absoliučiai nėra pakuočių. Pavyzdžiui neseniai, gavau siuntą, kuri buvo supakuota dėžėje ir apvyniota plėvele. Tokiais atvejais kruopščiai rūšiuojame. O jeigu prekes iš tiekėjų gaunu smulkesnėse pakuotėse – į jas suvynioju pirkėjo daiktą. Kietą šampūną visada suvynioju į popieriuką. O žmogus tą popieriuką atsineša ir kito apsipirkimo metu.“
Linos suvynioti pirkiniai
2018 m. pradėjote domėtis Zero Waste, o 2019 m. rudenį atidarėte parduotuvėlę. Kaip sekėsi atidarymas? Kokiu būdu žmonėms apie save pranešėte?
„Matote, kai tik pradėjau gilintis į mažesnio vartojimo ir atliekų sprendimus – Facebooke iš iniciatyvos sukūriau grupę „BePakuotės: link Zero Waste“. Man norėjosi su kažkuo pasidalinti savo atradimais, taip pat smagu būdavo padiskutuoti ir su kitais, tuo besidominčiais žmonėmis. Toje grupėje žmonių skaičius pradėjo augti. Dabar, berods, yra virš 2 tūkstančių žmonių.
Kurdama net minties neturėjau, kaip ta grupė man padės su sklaida.
„Be Pakuotės” arch. nuotr.
Atsimenu buvo 2019 m. vasara. Išsinuomavau patalpas parduotuvei. Jos buvo dar visiškai tuščios ir išvažiavau į užsienį atostogų. Vyrui sakau: o gal aš parašysiu savo grupėj, kad atidarysiu Panevežyje Zero Waste parduotuvę ? Nieko dar tiksliai nežinojau, bet surizikavau. Galvojau: kas bus – tas bus. Ir parašiau Facebooke, kad jau rudenį bus ZW parduotuvė. Žmonės tikrai susidomėjo, klausinėjo.
Lina Padelevičienė
Kai grįžau – klausimų „tai kada?“ sulaukdavau vis dažniau. O aš kas porą savaičių vis parašydavau „jau greitai, jau greitai… “
2019 m. rugpjūtį išėjau iš darbo mokykloję ir 2019 m. spalio 1 d. atidariau parduotuvėlę. Kažkokio grandiozinio atidarymo nebuvo. Tiesiog savo aplinkai ir Facebook grupėje pranešiau apie atsidarymą. Taip pat kažkaip netikėtai pradėjo man skambinti žurnalistai. Galbūt, dėl to, kad tai buvo tik 3-ioji Zero Waste parduotuvė. Tad žinia apie parduotuvėlę Panevėžyje nuvilnijo greitai.“
Linos P. archyvo nuotr.
Kiek ir ko Jums reikėjo investuoti, norint atidaryti tokią parduotuvę?
„Noriu pasakyti, kad pats pirmasis dalykas – tai idėja, drąsa: pradėti nuo savęs, pasikeisti ir keisti. Vien piniginių investicijų čia nepakanka, pirmiausia reikia pačiam taip gyventi, tuo tikėti, sukaupti labai daug žinių apie tai ir jau tuomet drąsiai tikslingai veikti ir skelbti tai.
„Be Pakuotės” arch. nuotr.
Reikėjo išsinuomoti patalpas, nuolat varstyti verslo centro duris, registruoti dokumentus, nuolat ieškoti, vykti į susitikimus su tiekėjais. Dar vienas didžiulis privalumas – tai anglų kalba, čia jos reikėjo tikrai nemažai. Bendravau ir su užsienio tiekėjais. Parduotuvių lentynų brėžinių viziją susibraižiau pati, tada prašiau baldžiaus, kad juos padarytų.
Laiko prasme investavau 1-erius metus iki atidarymo, o finansine – jau tiesiog negaliu pasakyti. Bet tikrai tai bus keli tūkstančiai.“
Su kokiais sunkumais teko ar tenka susidurti?
„Didžiausias sunkumas yra ieškoti kuo tvaresnių produktų pakuočių, tartis su gamintojais dėl tvarių sprendimų. Taip pat reikia nusiteikti, kad bus daug dokumentų tvarkymo, buhalterijos.
„Be Pakuotės” arch. nuotr.
Pradžioje turėjau vienokius produktus, o dabar jie keičiasi. Labai svarbu įsiklausyti, ko prašo klientai. Negali pasikliauti tik savo nuomone ir nusistatyti, kad pas mane bus tik tas ir niekas kitas.
Pavyzdžiui anksčiau neturėjau sojos kubelių. O į parduotuvę vis dažniau užsuka veganai, teiraujasi jų. Tad atsižvelgama į žmones – atsivežu ir kitų produktų. Kai kurių atsisakau. Pavyzdžiui pas mane nelabai perka pilstomo šampūno ir kondicionieriaus. Nors jie yra lietuvių gamintojų. Tačiau žmonėms yra per brangūs. Tad tenka ieškoti kitokių sprendimų. Reikia nuolat dirbti, klausytis, patarti ir reaguoti.“
Kokia yra Jūsų parduotuvės veiklos filosofija?
„Ji orientuota ne tik į produktų įsigijimą į savą daugkartinį maišelį ar kitą tarą, bet ir stengtis patiems sukaupti, kuo mažiau atliekų, panaudoti kelis kartus, ypač kruopščiai rūšiuoti, edukuoti ir šviesti klientus, skatinti keliauti link gyvenimo be šiukšlių kartu. Pas mus užsuka ir žmonių grupės edukacijoms. Vasarą užsuka vaikai iš stovyklų.
Vaikų stovyklos edukacija „Be Pakuotės” parduotuvėlėje
Žmonės klausia patarimo tiek dėl gyvenimo įpročių, tiek dėl produktų. Tad viską pasakoju iš asmeninės patirties.
Prieš padedant produktus į parduotuvėlės lentyną – visada pirmiausiai išbandau jį pati. Jeigu man kažkas nepatinka, užkliuvo – aš to negaliu siūlyti žmogui.“
Linos asmeninio arch. nuotr.
O yra buvę, kad atsisakėte prekių iš tiekėjo?
„Gal labai daug tokių nebuvo, bet taip. Kai pati pabandžiau – tiesiog man kai kurie dalykai užkliuvo, nepatiko. Tad ieškojau tokio gamintojo, kuris pirmiausiai patenkintų mano lūkesčius. Ir tik tada aš tą daiktą ar maisto prekę galiu rekomenduoti žmogui. Melas ir apgavystės labai greitai išaiškėja. Tad reikia daryti viską nuoširdžiai.“
Kokie žmonės pas jus ateina apsipirkti? Ką jam su savimi reikia turėti?
„Į krautuvėlę atkeliauja nuo jauno iki vyresnio amžiaus žmonių. Kai kurie jau yra ,,beatliekio‘‘ gyvenimo idėjos nešėjai, jie produktus įsigyja į savo daugkartinius maišelius, stiklainius, dėžutes, dozatorius.
„Be Pakuotės” arch. nuotr.
Kai kurie panaudoja tuos pačius popierinius maišelius, kurių turime ir parduotuvėje. Čia turime ir nemokamų stiklainių, kuriuos mums atneša klientai.“
Tiesa ar melas, kad Zero Waste parduotuvių prekės yra brangesnės nei įprastuose prekybos centruose?
„Mūsų parduotuvėje kainos tikrai nėra didesnės nei įprastuose prekybos centruose. Čia žmogus gali įsigyti, kad ir saują 50 gramų norimo maisto, asmens higienos ar buities produkto. Tiesiog čia jie turi galimybę įsigyti tiek kiek reikia ir sutaupyti.“
„Be Pakuotės” archyv. nuotr.
Ar jau galite drąsiai sakyti, kad pragyvenate iš parduotuvėlės veiklos? Šalia jos yra dar papildomų darbų?
„Papildomų mokamų veiklų neturiu. Dar negaliu taip garsiai šaukti, kad tai yra aukso kasykla, bet iš to pragyvenu. Tikiu, kad tai – labai artimos ateities pozityvi perspektyva, kur jos didelę naudą įžvelgsime ne tik tokio tvaraus sąmoningo verslo kūrėjai, bet ir gamintojai ir, žinoma, klientai.“
Kodėl Jums asmeniškai svarbu mažesnis vartojimas?
„Šiuo metu galiu drąsiai teigti, kad tu pagaliau išbrendi iš kiekybės ir atsiveri kokybei, kai nebereikia nuolat varstyti spintelės duris ir maitinti rūšiavimo dėžes. Kai supranti, kad nuo tavęs priklauso įkvėpto oro gurkšnis bei spalvos pasaulio pakrašty.“
Išduokime skaitytojams, kad Jūs jau netrukus išleidžiate knygą apie Zero Waste. Ką naudingo žmonės galės joje rasti?
„Tikrai taip, pagaliau! Praėjus, gal, mėnesiui po parduotuvėlės atidarymo – grįžau namo, vėlai vakare ilsėjausi ir į galvą tiesiog liejosi mintys apie mažesnį vartojimą. Viską tiesiog tą vakarą pradėjau užsirašinėti į telefoną. Ir taip per kelis mėnesius parašiau visą knygą. Dabar ji jau pakeliui į spaustuvę.
Knygoje ,,BePakuotės: link gyvenimo be šiukšlių‘‘ sudėjau visą savo patirtį, įgytas žinias. Leidinį sudaro trijų dalių motyvacinis informatyvus gidas: vienuolika žingsnių link beatliekio gyvenimo, „naminiai“ kokybiški asmens higienos bei buities švarinimo receptai ir asmeninio ,,išėjimo iš komforto zonos‘‘ įžvalgos.“
„Be Pakuotės” arch. nuotr.
Lina, pabaigai: esu girdėjusi pasisakymų, kad iš tvarios veiklos neįmanoma oriai pragyventi. „Vistiek visur verslas yra verslas ir pinigai yra pinigai. Kitaip grius ekonomika.” Ką galėtumėte pasakyti tokios nuomonės šalininkams?
„Ar orus gyvenimas – tai daiktų turėjimas, cheminių medžiagų tepimas ant mūsų ir mūsų vaikų kūnų, vienkartinių daiktų masinis skraidymas ir jų išmetimas vos juos panaudojus? Juk šiukšlių mes nemėgstame, tiek perkeltine tiek tiesiogine prasme, o kokybė gali atkeliauti į mūsų namus ir protus tik lėtai, tvariai, sąmoningai. Kiekvienam savu ritmu. To visiems ir linkiu – lėto, harmoningo ir neskubančio gyvenimo.“
Norite papasakoti apie savo tvarų verslą? Rašykite info@9zuikiai.lt
„9 zuikiai – turinys ir komunikacijos pagalba tvariam verslui bei tuo besidomintiems jauniams nuo 13 m.
Jeigu norėtumėte prisidėti prie zuikių turinio kūrimo, įdomu straipsnių rašymas, video ir turinio kūrimas – parašykite mums el. paštu info@9zuikiai.lt
AČIŪ, kad skaitote. Jeigu manote, kad “9 zuikiai” turinys yra reikalingas ir tokia mūsų filosofija jums artima – jūs labai mums padėsite, paremdami kūrėjus per patreon.com/9zuikiai .“
– Sandra G., „9 zuikiai“ įkūrėja | kūrybininkė | žurnalistė
