Šiaulių r. Bazilionų mokyklos dešimtokas Lukas Janiulis aplinkosauginėmis temomis susidomėjo dar 5-oje klasėje. Tris metus pats gilino savo asmenines žinias, tyrinėjo, keitė savo įpročius, o prieš 2 metus jau pradėjo vesti neformalaus ugdymo tvarias dirbtuves savo mokyklos klasėms: nuo darželinukų iki vyresnių jį patį. Vaikinas sako, kad jo aplinkoje niekas nesiėmė iniciatyvos – todėl tai pradėjo daryti pats. Su mokyklos administracija susitarė, kad jo vedami aplinkosauginiai užsiėmimai bus integruojami kartu su kitomis pamokomis. Vaikinas papasakojo, kodėl aplink mokyklos ir miestelio pakampes beveik neliko besimėtančių šiukšlių, bei kada prie jo iniciatyvų organizuoti edukacijas pradėjo jungtis ir daugiau mokinių.
Viskas prasidėjo dar penktoje klasėje, kai Lukui buvo 11-ka metų.
„Prisimenu, kad prieš 5-is metus į mūsų mokyklą atvažiavo organizacija, kuri rodė prezentaciją apie atliekas, didelį vartojimą, šiukšlinimo katastrofas, klimato krizę ir kitas aplinkosaugines problemas.
Iki tol pakelėse besimėtančios šiukšlės neatrodė didelė tragedija. Tačiau po šios prezentacijos ar pradėjau vis daugiau domėtis, skaityti internete, gilintis į mokslinius duomenis. Ir ta vartojimo problema man išaugo į didžiulį susidomėjimą. Nebegalėjau žiūrėti pro pirštus.“ – apie susidomėjimo pradžią pasakoja Lukas.
„O gal darome visi kartu?“
Lukui ramybės nedavė mintis, kad jų mokykloje labai mažai apie tai kalbama ir jeigu jis vienas stengsis, o mokyklos patalpose net nebus visiems prieinamų rūšiavimo konteinerių ir mokiniams niekas nepadės suvokti apie tai – pokyčių galima vargiai tikėtis. Todėl jis vis suko galvą, kaip įdomiai aplinkosauga užkrėsti kitus mokinius bei pačius mokyklos darbuotojus.
„Pasakysiu atvirai, galbūt, šiek tiek ir pasinaudojau padėtimi, kad buvau mokyklos prezidentas. Pasiruošiau pranešimą apie atliekų tvarkymo bei šiukšlinimo problemas ir paprašiau mokyklos administracijos, ar galėčiau kelias klases sukviesti į vieną salę pamokų metu ir paskaityti šį pranešimą. Taip viskas ir užsisuko, išsivystė į dirbtuvėles klasėms atskirai bei darželinukams.
Mokyklos pavaduotojos paklausiau, ar galėčiau kartais vietoje kai kurių pamokų mokiniams pravesti užsiėmimus apie ekologiją ir aplinkosaugą.
Mano iniciatyvą palaikė ir leido ne tik pravesti, bet ir man pačiam išeiti iš kai kurių savo pamokų. Tad bent kartą per savaitę ar dvi – aš pasirenku vieną klasę ir jiems organizuoju edukacines dirbtuvėles.
Po kurio laiko susitinkame jau su kita klase. Taip per du metus esu pravedęs jau dešimtis įvairiausių dirbtuvėlių nuo darželinukų iki vyresnių už mane. Beje, teko pravesti užsiėmimą ir mokytojams. Jie labai palaikė ir įsitraukė.“
Prisitaikydamas prie vaiko raidos etapų, Lukas kuria skirtingo formato edukacijas
„Kiekvieno amžiaus grupė apie aplinkosaugą supranta skirtingai. Mažiesiems labiau viską pateikiu per žaidimą, praktines užduotėles, paliesti, pačiupinėti, didžiules krūvas atliekų pabandyti išrūšiuoti į atskirus rūšiavimo konteinerius ir tuo tarpu integruoju informaciją kaip vyksta gamyba, kur tos atliekos keliauja toliau.
Jeigu tuo metu nepavyksta surinkti tikrų atliekų – esu pasidaręs jų magnetukus su atliekų nuotraukomis ant viršaus (kaip inscenizaciją) ir vaikai juos turi pabandyti teisingai surūšiuoti į skirtingų spalvų šiukšlinės. Šioms užduotims patys ruošdavome prizus, pavyzdžiui siūdavome medžiaginius maišelius ir geriausius rezultatus surinkę mokiniai – juos pasiimdavo kaip prizą.
5 – 6 klasėms labiau patinka viktorinos tipo įsitraukimas. Pavyzdžiui per Kahoot platformą. Prieš ją ekrane parodau įvairiausios informacijos, filmukų, tada padiskutuojame ir pradedame viktoriną. Įsijungia jų entuziazmas, adrenalinas – kas daugiau surinks taškų ir atsakys teisingai.
Su vyresniaisiais daugiau einame į diskusijų, prezentacijos formos užsiėmimus. Iš pradžių „pravedame“ paskaitą mokyklos viduje, o paskui einame į lauką (šalia mokyklos yra miškas) ir renkame atliekas. Vyresniesiems labai patinka taip praleisti laiką. Pamato situaciją, kiek ir kokių atliekų, o ir laikas lauke ženkliai įdomesnis, nei sėdėjimas pamokose.“ – linksmai pasakoja Lukas ir priduria, kad be mokytojų lankstaus požiūrio to nebūtų įmanoma įgyvendinti.
Pradžioje vyresni mokiniai pašaipiai žiūrėjo į Luko vedamas edukacijas
Vaikinas atvirauja, kad didžiausio palaikymo sulaukė iš klasiokų. Tačiau, kai bandė pravesti užsiėmimus vyresnėms klasėms – jie vis kartodavo, kad jiems nesvarbu ir neįdomu šie Luko svaičiojimai apie „kažkokią ekologiją“ ir aplinkosaugą. Per jo vedamas edukacijas žaisdavo telefonais, o šiukšles mėtydavo bet kur ir bet kaip.
Lukas akcentuoja, kad jis jautė, jog jam, kaip jaunesniam, buvo sudėtinga susitvarkyti su tuo požiūriu, tad suko galvą, ką pasikviesti į pagalbą.
„Į užsiėmimus vyresniems pasikviečiau Lietuvos moksleivių sąjungos koordinatorę. Tada vyresnių klasių mokiniai reagavo šiek tiek atidžiau, pradėjo įsiklausyti ką ji pasakojo, įsitraukti į diskusijas. Pamatė, kad ne tik aš vienas čia kažką išsigalvoju, bet dėl problemos susirūpinę ir kitų miestų mokiniai. Po šio atvejo, jau net į mano edukacijas reaguodavo kitaip.
Ir, žinokite, po pusės metų prasilaužėme!
Jau net pradėjome su klasiokais važiuoti į vaikų stovyklas ir vesti užsiėmimus. Taip pat teko organizuoti edukacijas 200 skautų. Negana to, kad mūsų mokyklos mokinių požiūris išaugo iš apatijos į susidomėjimą – jie jau ir patys nori važiuoti bei šviesti kitus.“
Metus trukęs procesas padėjo pakeisti mokinių įprotį išmesti maistą
Lukas pasakoja, kad pas juos mokykloje būdavo ir didelis maisto švaistymas. Tie, kurie gaudavo nemokamo maitinimo papildomą davinį (pavyzdžiui apelsiną, sūrelį ir pan.), dažnai, per prievartą pasiimdavo šį maistą ir paskui jį kur tik pasitaikydavo – ten išmesdavo. „Būdavo pilnos pakelės. Man tai keldavo ir pasišlykštėjimą, ir gailestį tuo pačiu metu.
Tad nuėjau susitarti su valgyklos administracija, kad leistų pastatyti papildomą stalą su užrašu: Jei nenori – palik čia. Po truputį atsirado paliekančių. O praėjus metams nuo mano edukacijų pradžios, kuriose integruodavau ir informaciją apie valgomų produktų švaistymą – besimėtančio maisto ir atliekų iš valgyklos davinių beveik nebeliko. Jeigu kas nenorėdavo, vietoje to, kad išmestų – pasiūlydavo kitiems.“
Baigęs 10-tą klasę Lukas ieško mokyklos ar organizacijos, kur galėtų tęsti iniciatyvas
„Mūsų mokykla tapo dešimtmete, tad šiemet jau turėsiu keisti mokyklą. Ieškau ir žvalgausi tokios, kur galėčiau toliau tęsti savo organizuojamas edukacijas. Norėčiau pereiti į mokyklą, kurioje darbuotojai ir mokytojai leistų man ir toliau vesti užsiėmimus mokiniams.
Man tai labai patinka, matau kokius pokyčius jie padeda pasiekti: kaip keičiasi mokinių mąstysena, jų elgesys. Apatiją keičia rūpestis aplinka ir perauga į atsakomybę už savo veiksmus.
Jeigu mokykla neleis to daryti – aš ir toliau ieškosiu organizacijos, kur galėčiau save realizuoti bei toliau vesti edukacijas. Noriu ir toliau šviesti. Man tai nėra vienkartinis užsiėmimas, kad pravedžiau ir ačiū, viso gero. Ne, per šiuos 5-is metus jau pats praktiškai išbandžiau daug įvairiausių edukacijų formų. Žinau, kaip sudominti vieną ar kitą amžiaus grupę, kas veikia ir kas ne. Tad, po 10-ies klasių nesiruošiu sustoti.“