Negaliu atsistebėti, kaip pojūčių žygyje greitai bendrose veiklose pajutau saugumą ir pasitikėjimą kitais dalyviais. Koks geras ir koks retas tai jausmas! Dar įdomu, kad išgirdusi, jog teks būti užrištomis akimis, tikėjausi, kad išsigąsiu, įsitempsiu, „nemokėsiu” net vaikščioti. Bet kur tau! Kažkas viduj prasisuko – išsijungė vidinis stabdis ir įsijungė kūnas: kitos juslės, vestibiuliarinė sistema. Tikiu, kad su laiku iškils ir daugiau supratimų apie save šiame žygyje.