Kauno klinikose ir Odensėje, Danijoje dirbantis kardiologas gyd. Mindaugas Vieželis jau daugelį metų dviratį naudoja kaip transporto priemonę, nors turi automobilį. Grįžus iš Odensės į Kauną jam tenka labai greitai persiorientuoti dėl skirtingos dviračių kultūros. Tačiau gydytojas sako, kad važiuodamas Kaune automobilių signalizavimo sulaukia vis mažiau. „Danijoje tokių straipsnių kaip šis net nebūtų. Odensės ligoninėje dirbantys kolegos važinėja į darbą ir iš jo turbūt visi, kurie gali: nuo jauniausio studento iki senjoro-profesoriaus. Tai nėra absoliučiai joks statuso simbolis: tu – nei prastesnis, nei geresnis. O Lietuvoje susikaupus krūvai pasiteisinimų – dviratis lieka tik savaitgalio žygiams.“ – sako jis. Gyd. M. Vieželis pasidalino, kodėl jis dviratį, kaip susisiekimo priemonę, naudoja net lyjant ar šaltą rytą. Bei kaip save pasiruošia važiavimui dviračiui, kad atvykus į darbą belieka tik apsivilkti mediko aprangą.
„Deja, kol kas Lietuvoje dviračių kelių infrastruktūra yra toli gražu nepakankama, kad į darbą būtų galima važiuoti vien dviračių keliais. Bet situacija tikrai gerėja. Pakankamai daug kolegų iš Kauno klinikų mielai važiuotų į darbą dviračiu, jei galėtų tą daryti ir saugiai jaustis važiuojant atskiru dviračiu taku/juosta.“ – pokalbį pradeda LSMU ligoninės Kauno klinikų ir Odensės universitetinės ligoninės kardiologas gyd. Mindaugas Vieželis
Išvardino virš 10 priežasčių, kodėl dviratį naudoja kaip pagrindinę transporto priemonę
„Turbūt pagrindinė priežastis yra ta, kad man tiesiog patinka. Komfortas beveik visada didesnis nei važiuojant automobiliu ar viešuoju transportu (bent mano situacijoje): dėl kamščių, parkavimosi, greičio, nereikia sėdėti automobilyje bei beprasmiškai egzistuoti transporto kamštyje. O važiuojant dviračiu į darbą transporto kamščiuose neužstringu.
Dviračiui visada randu vietą ir prie namų, ir prie darbo. O su automobiliu priešingai – apie parkavimo vietą prie darbo paradinių durų galiu tik pasvajoti. Mindamas dviratį sugaištu ženkliai mažiau laiko nei mašina ar bet kuriuo kitu būdu. Taip pat man nereikia mokėti už parkavimą, kurą. O dviračio priežiūra yra nebrangi (ypač to, su kuriuo važinėju į darbą).
Taip pat važinėju ir dėl ekologinio aspekto. Vien mintis, kad praktiškai nepalieku CO2 pėdsako kelia geras emocijas. O ypač, kai šalia yra priešingybė – aplink važiuojantys automobiliai. Tad minant pedalus ir jausdamas oro judėjimą – tiesiog jaučiuosi maloniai.“
Kardiologas gyd. Mindaugas Vieželis
Važiavimas „blogu“ oru yra komfortiškesnis
„Nerūdijantis pasakymas: nėra blogo oro, tik pasiruošimas jam šiuo atveju tinka visu 100 %. Man asmeniškai patinka, kai automobilio salonas yra šiltas. Tačiau, kai žiemą, reikia sėsti į šaltą automobilį ir tol, kol salonas sušildavo – spėdavau nuvažiuoti iki darbo, man jokio komforto nekėlė.
Šalimas automobilyje bei buvimas transporto kamščio priežastimi, mano suvokimu, daugiau nepatogumas nei privalumas.
O su dviračiu kitaip: vos tik pradėjus minti – organizmas sušyla, nesijaučia jokio diskomforto.
Mano riba šaltuoju metų laiku yra tada, kai ant žemės atsiranda slidus paviršius. Tai yra dėl saugumo. Dviračio, kuriuo važinėju, padangų plotis yra iki 3 cm. Tai santykinai mažas sukibimo paviršius, kad galėčiau važiuoti per sniegą ar kai ryte yra šalnos.“
Personalo dviračiai prie ligoninės. Odensė, Danija | M. Vieželio nuotr.
Transformacija iš važiavimo aprangos ir jau nuvykus į darbą trunka vos kelias minutes
„Šiomis dienomis Kaune man tenka nuvažiuoti pakankamai nedidelius atstumus, tai yra 2 – 3 km iki darbo. Minant neskubu, su niekuo nelenktynauju, tad ir nesuprakaituoju.
Važiuoju su sportiniu dviračiu, bet tikrai ne su lenktyniniu. Apranga patogi, bet ne pilnas dviratininko aprangos komplektas. Tad natūralu, kad darbe pasikeičiu batus bei kelis rūbus. Tačiau man tai ir taip yra būtina dėl mano darbo pobūdžio: turiu persirengti, kad nenešiočiau tų pačių patogenų [Biologinis veiksnys, sukeliantis ligą. Patogenais gali būti bakterijos, virusai, grybai, pirmuonys – aut. pastaba] iš darbo namo, ir iš namų į darbą. Persirengti turiu savo spintelę ir tai tikrai manęs neapsunkina.
Anksčiau, kai važinėjau į Kauno Klinikas iš toliau, po kelionės dviračiu pirmoji stotelė būdavo dušas. Klinikose tam yra suteiktos sąlygos, tad problemų taip pat nekildavo.“
Gyd. Mindaugas Vieželis
„Danijoje dviratis yra tokia pati transporto priemonė, o daugelyje situacijų net patogesnė, prieinamesnė nei automobilis.“
„Daugelis čia naudojamų dviračių nėra įmantrūs, labai paprasti, naudojami jau kelintose rankose, nes tai yra tiesiog darbinė priemonė.
Lietuvoje vis dar pastebiu tendenciją, kad dviračius žmonės perka kuo įmantresnius, brangesnius. Lyg norėdami pasipuikuoti „savo žaislu“ prieš kitus.
Dviračių kelių infrastruktūrą yra nepalyginamai geresnė nei Lietuvoje, pavyzdžiui Kaune. Danijoje yra atskiros kelio juostos dviračiams. O Kaune vis dar dažnai reikia įvažiuoti į automobiliams skirtą gatvę ar pėsčiųjų taką.
Pati kultūra taip pat skiriasi. Danijoje važiuojant dviračiu visi esantys aplink tave stebi ir saugo. Tame tarpe ir automobilių vairuotojai. Tuo tarpu važiuojant gatve Lietuvoje, aš, kaip dviratininkas, jaučiu, kad į mane automobilių vairuotojai reaguoja kaip į lėtesnį „trukdį“, kurį bando aplenkti. Vietoje to, kad kantriai ir ramiai palauktų, pavyzdžiui, kol atliksiu kairįjį ar dešinįjį manevrą.
Kitas aspektas: Danijoje tokių straipsnių kaip šis net nėra. Nes dviratis kaip pilnavertė kelių infrastruktūros priemonė klausimų nekelia. Tai yra kasdienybė. O Lietuvoje tai vis dar yra keistenybė.
Dažnai ir kolegos paklausia: kaip aš į darbą važinėju dviračiu, kur jį statau. Tiesiog čia dar jaučiuosi kažkoks išskirtinis, kai atrodo nieko išskirtino nedarau.“
Pagrindinis iššūkis Lietuvoje – pasirinkti maršrutą
„Jei noriu nuvažiuoti greičiau (dažniausiai taip yra patogiau) tenka važiuoti gatvėmis. Tai man nekelia didelio diskomforto, ir visgi, gatvėje nemalonių, kartais pavojingų situacijų nutinka dažniau nei važiuojant dviračių takais. Tačiau dviračių takų kartais tiesiog nėra, o šaligatvių kokybė ir pritaikymas važiuoti dviračiais (pvz. šaligatviai be nuolydžio), asfalto kokybė blogina važiavimo malonumą. Mano atveju, dėl parkavimosi prie darbo (Kauno klinikų) problemų neturiu, nors paruoštų vietų nedaug, tačiau ir besinaudojančių dviračiu, kaip transporto priemone – ne minios. Tad vietos visada užtenka.“
Odensės ligoninėje dirbantys kolegos važinėja į darbą ir iš jo turbūt visi, kurie gali: nuo jauniausio studento iki senjoro-profesoriaus.
„Tai nėra absoliučiai joks statuso simbolis: tu esi nei prastesnis, nei geresnis. Net nekyla tokių minčių, kad jei Danijoje žmogus važinėja dviračiu – jis negali nusipirkti automobilio. Danai net nemato prasmės nei ekonomine, nei socialine prasme leisti pinigus automobilių kurui, eksploatacijai, kai kalbama apie važinėjimą jais kiekvieną dieną. Net vaikus vežti į darželį, ar mokyklą su dviračiu yra įprasta.
Dviračių parkavimosi vieta prie Odensės ligoninės, Danija | M. Vieželis nuotr.
Dabar pagalvojau apie kolegas, kurie ligoninėse užima tikrai aukštą statusą ir gyvena po 10 – 12 km nuo darbo – jie visi važinėja dviračiu.
Kartais, kai tenka važiuoti į konferenciją ir ten kažką pristatyti – net ir tada žmonės su kostiumais važiuoja dviračiu. Niekada Danijoje žmogus nepasijus taip, kad dviračiu važinėja dėl skurdo ar kitų „statuso“ priežasčių. Net dviračių parkavimo aikštelės prie ligoninių vertinant vietų skaičių yra didesnės nei automobiliams. Tai, tam tikra prasme, skatina vykti dviračiais.
Beje, nors Kauno Klinikose yra pakankamai geros dviračių parkavimo aikštelės – niekada nemačiau, kad jos būtų pilnai užpildytos. O kiekvienoje jų yra apie 12-ka vietų.“
Kauno Klinikų dviračių parkavimosi aikštelė | M. Vieželis nuotr.
Trūksta sudarytų sąlygų: tiek kliūčių mažinimui, tiek motyvacijai
Gyd. Mindaugas Vieželis prisipažįsta atsimenantis momentų, kai kažkadaise ir jam pačiam buvo šmėžtelėjusi mintis: kaip reaguos jo kolegos Kauno Klinikose, jei į darbą važinės dviračiu.
„Dabar man tai atrodo keistos mintys. Bet, prisipažinsiu, kad aplinka daro savo įtaką. Yra kolegų, kurie į darbą važinėja dideliais džipais, neva, kaip statuso pastiprinimą. Tai tik dar kartą parodo kaip skiriasi žmonių pasaulėvoka.
Aš džiaugiuosi, kad tenka dirbti su tokiais žmonėmis, kurie nė karto nepasakė nemalonios replikos dėl šio mano pasirinkimo.
Šis mano sprendimas yra labai arti kito profesinio pasirinkimo, kuris ir yra sveikata, kardiologija. Tame tarpe ir pavyzdžio rodymas. Nors pastarasis nėra kažkaip dirbtinai sukurtas, dviratis kaip transporto priemonė yra tiesiog mano kasdienybė.
Dviračių eismas Danijoje
Labai gaila, kad per tiek metų to „užsikrėtimo“ važiuoti dviračiu ne dėl pramogos, o naudojant kaip transporto priemonę matau ne tiek daug. Aišku, didelė dalimi tai yra dėl infrastruktūros trūkumo. Jeigu Kaune yra tiesiami dviračių takai, bet jų vientisinis ilgis yra tik keli kilometrai (o norint iš vieno mikrorajono nuvažiuoti į kitą reikia važiuoti į automobiliams skirtą gatvę), tai savaime sukuria nesaugumo, nelygiavertiškos transporto priemonės jausmą.
Danijoje važinėjimas dviračiais reguliuojamas valstybiniu lygmeniu
„Kai kuriems išvažiavimas dviračiams į automobiliams skirtą gatvę gali būti net kritinė riba, kai žmogus bijo, nemoka, nepatogu ir atsiranda daug įvairiausių pasiteisinimų. Pavyzdžiui: reikia užsukti į parduotuvę, reikia pasiimti vaiką iš darželio, šalta, ar reikia į treniruotę vežtis krepšį.
Tad susikaupus šiems pasiteisinimams Lietuvoje dviratis ir lieka tik savaitgalio žygiams.
Vaikai Danijoje nuo pat mažens mokomi dviračių kultūros | floratheexplorer.com nuotr.
Miesto infrastruktūros pritaikymas yra labai svarbus.
Be sveikatos ir ekologijos priežasčių, dalis danų dviračius kasdienai renkasi ir dėl ekonominių priežasčių. Nes Danijoje automobiliai, dėl valstybės taikomų mokesčių, yra brangiausi Europoje. Dėl to dalis šeimų tiesiog nenori ar ne visada ir gali turėti dviejų automobilių.
Mano nuomone, jeigu Lietuvoje automobilis būtų ženkliai brangesnė transporto priemonė nei yra dabar (Danijoje šis skatinimas yra valstybinių kainų reguliavimo lygmeniu) – daug daugiau žmonių į darbą Lietuvoje važinėtų dviračiais.
Žinoma, nebūtų geras sprendimas žmones spausti atsisakyti automobilių, kai nėra infrastruktūros – klausimas turėtų būti nukreiptas už tai atsakingiems asmenims.“
Dviračių eismas Danijoje | cyclingsolutions.info nuotr.
Kaune jaučiasi, kad „kelių viršininkas“ yra tas, kieno didesnis ir brangesnis automobilis.
„Danijoje su savo dviračiu vidutiniškai nuvažiuoju apie 600 kilometrų per mėnesį. Tad per kelis mėnesius buvimo čia pastebėjau elementarias eismo dalyvių etiketo detales. Pavyzdžiui, jeigu vairuotojas likus dar bent 50 metrų iki dviratininko mato, kad jis ketina sukti į kairę – tokioje situacijoje vairuotojai iš anksto pristabdo greitį ir visada palaukia, kol dviratininkas atliks manevrą.
Kai grįžtu į Lietuvą ir čia sėdus ant dviračio išvažiuoju į gatvę – man reikia gerokai persiorientuoti ir persijungti į tokį rėžimą, kad tik, neduok sviete, nesutrukdyčiau automobilių vairuotojams. Labai gaila, bet prisipažinsiu, kad važinėdamas Lietuvoje pastebiu, jog automobilių vairuotojai jaučiasi viršesni nei dviratininkai. Kaune jaučiasi, kad „kelių viršininkas“ yra tas, kieno didesnis ir brangesnis automobilis.
Danijoje yra atvirkščiai: visada pirmenybė teikiama ir atsižvelgiama į dviratininko elgseną keliuose. Jam rodoma pagarba.
Galbūt tam turi įtakos tai, kad Danijoje, visgi, didesnis procentas gyventojų važinėja dviračiais ir jie žino kaip svarbu būti lygiaverčiame pagarbos santykyje su visais eismo dalyviais.“
